Tačiau netrukus po skambaus debiuto, pasigirdo mokytojų, medikų, ugniagesių ir kitų pareigūnų nusivylę balsai. Žadėtas atlyginimų augimas sumenko perpus.
Kaltinamas finansų ministras V. Šapoka tuo tarpu lyg šv. Petras, trissyk išsižada naujai švietimo, mokslo ir sporto ministro A. Monkevičiaus su pedagogų profesine sąjunga pasirašytos sutarties. Atseit pasirašė neįpareigotas Vyriausybės, suprask – pats kaltas.
Ir tada kyla klausimas, ar atsakingieji už šalies likimą tikrai turi aiškų planą, siekdami konkrečių tikslų? Galų gale, kas mūsų laukia: visiškas chaosas, kur išgyvena tik stipriausieji, ar visgi Prezidento žadėta gerovės valstybė?
Mano kukliu įsitikinimu, gerovės valstybė pirmiausia reiškia daugiau teisingumo. Kad uždarbis pasiskirstytų teisingiau, kad galimybės užsidirbti būtų lygesnės, kad kiekvienas jaustųsi galįs pasiekti aukštumų tik savo pastangomis.
Prieš kurį laiką parengiau ekonominę studiją „7 prioritetai pajamų nelygybei mažinti“. Jame apibendrinau 7 esmines ilgalaikio poveikio kryptis, kurias siekiant teisingesnės valstybės išskiria tarptautinių organizacijų atlikti tyrimai. Šiame straipsnyje pažiūrėsime, kaip tos kryptys atlieptos 2020 metų biudžete ir einamuosiuose valdančiųjų sprendimuose.
1. Investicijų į regionus skatinimas. Europos Komisija šalies ataskaitoje išskiria ir regioninę atskirtį. Skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimo vietovėse yra beveik dvigubai didesnė nei miestuose. O ekonomikos augimo teikiama nauda skirtinguose regionuose nėra tolygi.
Skirtumai tarp Lietuvos regionų nuolat didėja. Vilniaus regione BVP vienam gyventojui pasiekė beveik 110 proc. ES vidurkio, o kituose regionuose jis tesiekia nuo 42 proc. iki 77 proc. Nepaisant to, kad dar 2017 metų pabaigoje patvirtintas regionų gaivinimo planas – Baltoji knyga, tačiau iki šiol neparengtas veiksmų planas su konkrečiomis įgyvendinimo priemonėmis. Akivaizdu, kad neturint aiškaus plano nėra ko tikėtis sėkmės įveikiant šį skaudulį.
Visgi, mažas žingsnelis padarytas: savivaldybių biudžetų pajamų dalis, kad ir labai neženkliai, bet priklausys nuo bendro darbo užmokesčio fondo augimo, t. y. naujų darbo vietų kiekio ir jose mokamo atlyginimo dydžio.
Pamatysime, ar papildomos savivaldybių biudžeto pajamos motyvuoja savivaldos politikus įsileisti naujus verslus ir investicijas į jų kuruojamas teritorijas. Nes iki šiol sklandė legendos, kaip tam tikro rajono verslininkai, nenorėdami kelti vidutinio darbo užmokesčio ir konkuruoti dėl darbuotojų, su vietos politikais boikotuoja naujas investicijas: netvirtina bendrojo plano pakeitimų, stabdo detaliuosius planus ir pan.
2. Darbo pajamų apmokestinimo mažinimas. Apie tai, kad reikia mažinti darbo pajamų apmokestinimą, kartojo visi. Nuo ekonomistų, tarptautinių organizacijų, paprastų darbuotojų, iki vietos politikų. Tačiau kalbant apie mažesnį darbo pajamų apmokestinimą, taip pat kalbėta ir apie tai, kad biudžeto santykis su BVP yra mažas, todėl reikia kitų mokestinių pajamų nenorint nuskurdinti viešųjų paslaugų prieinamumo ir kokybės.
Tačiau valstiečiai atrodo išgirdo tik pirmąją dalį ir paskelbė apie „milijardą milijonui“: trejus metus nuosekliai didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį. T. y. dalį darbo užmokesčio, už kurį nereikia mokėti gyventojų pajamų mokesčio.
Šiais metais, supratę, kad dosnioms vaiko pinigų dalyboms pinigų biudžete nebeužtenka, pradėjo desperatiškas naujų mokesčių paieškas. Tačiau kai kurių mokesčių įvedimas jau strigo Seime, o ir iš likusiųjų planuojamos pajamos menkos, o tikslingumas ir taiklumas yra labai abejotini. Todėl šalia šio mokestinio triukšmo, valdantieji nusprendė mažinti NPD plėtros apimtis. Taigi, 2020 metais neapmokestinamasis pajamų dydis paaugs mažiau nei planuota.
Reikia pasakyti, kad augant darbo rinkos spaudimui didinti darbo užmokestį, valstybinis gyventojų pajamų mokesčio mažinimas buvo itin parankus darbdaviams. Nes dalis verslininkų atlyginimus į rankas darbuotojams išmokėjo didesnius, bet ne savo pelno sąskaita, o dėl sumažėjusių mokesčių valstybei.
3. Motyvuojanti dirbti socialinė politika. Ir čia klausimų daugiau nei atsakymų. Pasirūpinti labiau nuskriaustais yra mūsų pareiga, tačiau lygiai taip pat svarbu suteikti paskatas kiekvienam žmogui būti savo likimo kalviu, o ne gyventi iš kitų dirbančiųjų malonės.
Nuo 2016-ųjų išlaidos bedarbių išmokoms išaugo nuo 95 iki 217 mln. eurų, nors pačių bedarbių skaičius beveik nekito. Tai reiškia kiekvienam nedirbančiam asmeniui tiesiog teko daugiau lėšų. Taip pat, vadinamus vaiko pinigus gauna jau ne tik dirbančių šeimų vaikai per neapmokestinamąjį pajamų dydį, bet ir nedirbančių.
Dar buvo apskaičiuotas minimalių vartojimo poreikių dydis ir dalis pašalpų pririštos prie šio skaičiaus. Teoriškai, vienam asmeniui turėtų tekti kažkokia dalis šio dydžio grynais pinigais, kita dalis – paslaugomis. Tačiau Valstybės kontrolė atlikusi auditą nustatė, kad niekas neskaičiuoja kiek vienam žmogui skirtingų paramos būdų tenka. Todėl ir įvertinti skirtingų paramos formų poveikį yra neįmanoma.
Vienas iš inovatyvesnių Seimo priimtų sprendimų: jei asmuo gauna socialinę pašalpą ir pradeda dirbti, jam dar kurį laiką galima mokėti dalį pašalpos. Taip skatinama nebijoti prarasti pašalpą dėl nereguliaraus darbo ar bandymo užsikabinti gyvenime. Tačiau Valstybės kontrolė čia taip pat nustatė, kad beveik niekas šia inovacija nesinaudoja. Nes žmonės apie tokią galimybę tiesiog nežino, o savivaldybės paprasčiausiai nemato reikalo informuoti – taupo menkus savo biudžetus.
Rezultate – darbo rinkos politikos priemonėms skiriame daugiau, o dirbančiųjų skaičius nesikeičia.
4. Tvari ir kartų solidarumą užtikrinanti pensijų sistema. Šiandien vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra vos 345 Eur, o 40 proc. pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos. Taigi pastaruoju metu skurdžiausia visuomenės dalimi tapo nuo stagnuojančių pensijų priklausantys pensininkai. Jų pajamos jau daugelį metų auga gerokai lėčiau nei atlyginimai ar pajamos iš turto. Prognozės dar liūdnesnės: 2030 metais 3 darbuotojai turės išlaikyti 2 pensininkus.
Todėl Seimas priėmė vienintelį galimą sprendimą – iškėlė bazinės pensijos dalies mokėjimą iš „Sodros“ į Valstybės biudžetą, kurį galima papildyti ir kitomis mokestinėmis pajamomis. Pensijų mokėjimas tapo susietas ne su politikų nuotaikomis, o su dar A. Butkevičiaus Vyriausybės laikais priimta indeksavimo formule. Ši technologija susieja praeityje buvusį kelių metų atlyginimų lygį, dirbančiųjų skaičių ir prognozes ateičiai. Deja, prognozės ne visada esti labai taiklios, todėl net ir ši formulė pasirodė turinti probleminių vietų.
Matydama senatvės pensijų neadekvatumą augančiai ekonomikai, Europos Komisija savo parengtoje šalies ataskaitoje rekomenduoja imtis taisomųjų priemonių. Tačiau šių priemonių ėmėsi ne Vyriausybė rengdama biudžeto projektą, o naujasis Prezidentas. Jo siūlymas: šalia indeksavimo formulės atrasti papildomus 32 mln. eurų kasmet, taip per ateinantį dešimtmetį pagerinant pensininkų situaciją iš esmės.
Deja, Vyriausybė žengus pirmą teisingą žingsnį perkeliant bazinės pensijos finansus į Valstybės biudžetą, nežengė antro – nebandė ieškoti kitų papildomų šaltinių pensijoms mokėti. Todėl dabar belieka laukti Seimo verdikto Prezidento iniciatyvoms.
5. Lygios teisės į kokybišką švietimą ir sveikatą. Tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose yra didelė pajamų nelygybė, yra mažesnis pajamų mobilumas tarp atskirų kartų. Tai reiškia, kad mažai uždirbančių tėvų vaikai yra irgi linkę uždirbti sąlyginai nedaug.
Pasiturintys tėvai natūraliai gali skirti didesnes lėšas savo vaikų išsilavinimui, mokymosi sąlygų užtikrinimui, būreliams ir pan. Dėl šių priežasčių neturtingų šeimų vaikai iš anksto turi blogesnes startines pozicijas gyvenime. Todėl valstybės pareiga yra neleisti susiformuoti tokiam skurdo ratui ir užtikrinti, kad viešosios paslaugos būtų vienodai kokybiškos ir prieinamos visiems gyventojams.
Tačiau įvairių lygmenų švietimo kokybė Lietuvoje yra labai skirtinga atskirose savivaldybėse. Pvz., Didžiuosiuose miestuose darželius lankančiųjų vaikų iki 6 metų dalis sudaro 66 proc., tuo tarpu kitose savivaldybėse tik 48 proc. Atskirose savivaldybėse situacija dar sudėtingesnė, ten darželiuose vietą gauna vos 14 proc. vaikų.
Tokia situacija reikalauja imtis neatidėliotinų priemonių, kad visiems norintiems dalyvauti ikimokyklinio ugdymo procese būtų užtikrinta galimybė lankyti darželį. Tačiau iki šiol finansų skyrimo metodika ikimokykliniam ugdymui neskatina savivaldybių kurti naujus darželius. Atvirkščiai, skatina kovoti su besiribojančių savivaldybių tėvais, kad jie nevestų savo vaikų ir neužkrautų papildomos naštos savivaldai. Tai parodė ir pastarasis Kauno miesto atvejis, kur vaikai naudojami kaip ginklas kovoje su rajono savivaldybe.
Kalbant apie bendrąjį ugdymą, Lietuvos mokinių pasiekimų skirtumai vieni didžiausių iš 72 EBPO PISA tyrimo šalių. Esame 55 vietoje, stipriai nutolę nuo EBPO vidurkio. 1/4 Lietuvos mokinių nepasiekia bazinio lygmens matematinio, gamtamokslio ugdymo, skaitymo gebėjimų srityse. Kaimo vaikams pavyti Vilniaus vidurkį prireiktų daugiau kaip 2 papildomų mokslo metų. Tačiau valstiečių paskelbta švietimo reforma nekalba apie kokybinius skirtumus, pakeičiamas tik mokytojų darbo užmokesčio skaičiavimo mechanizmas – pririšant prie etato, o ne darbo valandų.
Situaciją gerinti bando naujasis švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius, po mokytojų streiko pademonstravęs solidarumą su streikavusiais pedagogais. Tačiau jo su mokytojų profesine sąjunga suderėta sutartis neatrodo patikima Vyriausybės vadovui. Nepaisant to, kad suderėti dalykai įrašyti ir Vyriausybės pritarimą gavusios ilgalaikio viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo strategijos projekte. Taigi, nors pažadai ir buvo, pinigų biudžete daugiau nebus.
Analogiškos sisteminės problemos matomos ir sveikatos apsaugos sektoriuje. Valstybės kontrolės duomenimis, spręsdami paslaugų prieinamumo problemą sveikatos priežiūros įstaigose 17 proc. pacientų naudojasi mokamomis paslaugomis (pusė iš jų tai daro dėl didelių eilių), 19 proc. – gydosi patys. Tokia situacija gali lemti, jog turtingesnieji susimokės už paslaugas savo lėšomis, o nepasiturintieji gydysis patys.
Deja, sveikatos reforma, kaip ir prieš tai minėta švietimo, palietė tik vaistų parinkimą ir kompensavimą, bet ne paslaugų prieinamumo ir kokybės klausimus. Eilės pas specialistus vis dar begalinės, o įstaigų pertvarka tapo parodija.
Tačiau ministras A. Veryga nemato reikalo persistengti – turėdamas pajamų iš sveikatos draudimo mokesčio perteklių, jis šių lėšų nenaudoja paslaugų prieinamumui didinti ar medikų darbo užmokesčiui kelti. Ne, jis šias lėšas užšaldo neribotam laikui neadekvačiai dideliame PSDF rezerve. 2020 metais papildomai planuojama užšaldyti per 200 mln. eurų, o metų gale ten bus sukaupta jau net per 600 mln. Taigi, pinigų yra - trūksta fantazijos ką su jais daryti.
6. Didesnis mokesčių bei išmokų progresyvumas bei efektyvus įgyvendinimas. Europos Komisijos teigimu, pajamų nelygybės lygis Lietuvoje jau yra kritinis. Tačiau, jų nuomone, paskutinė gyventojų pajamų mokesčio reforma neturės jokio reikšmingo poveikio progresyvumui.
Ekspertams daug ir garsiai kalbant apie vadinamojo „gyvulių ūkio“ klestėjimą mokestinėje sistemoje, kai sumokami mokesčiai priklauso nuo veiklos formos ir išradingumo, o ne pajamų kiekio, premjeras su tuo kovoja žodžiais, bet ne darbais. Susitikę Prezidentas su Vyriausybės vadovu sutarė mažinti „gyvulių ūkio“ aprėptis, tačiau su šia kryptimi susijusius mokesčių pakeitimus registravo pats Prezidentas. Vyriausybė savo pateiktame biudžeto projekte šiems įstatymams vietos nerado.
Valstybės vadovas siūlo suvienodinti dividendų apmokestinimą su pajamomis iš darbo santykių, t. y., kad pajamos iš akcijų būtų apmokestinamos tuo pačiu 20 proc. tarifu, kaip ir darbo užmokestis, vietoj dabar egzistuojančio 15 proc. tarifo. Taip pat, Prezidentas siūlo 20 proc. tarifu apmokestinti individualios veiklos pajamas virš 35 tūkst. Eurų per metus. Šie siūlymai apimtų apie 3000 asmenų, iš kurių 1000 yra stambūs ūkininkai. Gal todėl šis sprendimas taip sunkiai skinasi kelią parlamente.
Nesakau, kad šie siūlymai išspręstų netolygaus apmokestinimo situaciją iš esmės. Bet tai žingsnis teisinga kryptimi. Esminė reforma būtų apmokestinant ne konkrečią veiklos formą su savais neapmokestinamais dydžiais, bet visas konkretaus asmens ar šeimos pajamas. Nepaisant to, ar asmuo užsiima individualia veikla, ar turi verslo liudijimą, ar gyvena iš dividendų pajamų. Tačiau iki tokių sprendimų dar daug mūšių reikėtų sukovot.
7. Kova su šešėliu ir korupcija visada buvo sunkus darbas. Kas naujo žadama šiems metams?
Seime pristatoma Statybininko kortelės idėja, kuri turėtų mažinti šešėlį statybos sektoriuje. Tačiau nebepratęsiama čekių loterija, turėjusi sumažinti šešėlį kirpyklose, turguje ir maitinimo įstaigose. Apie jos vykdymo pasekmes ir efektyvumą jokios analizės taip pat neteko pastebėti.
Kalbėdami apie viešuosius pirkimus ir jų skaidrinimą, ekspertai sako, jog galima sutaupyti 1 mlrd. eurų. Nežinau kokias ambicijas šioje srityje puoselėja valdantieji, tačiau biudžete lėšos tokioms tarnyboms kaip STT auga vos 1 proc., o Viešųjų pirkimų tarnybai netgi šiek tiek sumažėja. Tai belieka tikėtis, kad ne piniguose tarnybų sėkmė glūdi ir efektyvumas bus pasiektas kitais būdais.
Apibendrinus pasikeitimus visų septynių prioritetų srityse – vaizdas neįkvepiantis. Gerovės valstybė lyg nepasiekiamas miražas, tolsta dėl politikų nekonkretumo ir blaškymosi. O 2020 metų biudžetas – dar vienas žingsnelis kažkur į šoną, vietoj tvirto žygiavimo link teisingesnės valstybės be pamirštų žmonių.