Jei žmogus turi darbą ir gauna atlyginimą, jis perka paslaugas, prekes, o įmonės turi užsakymų ir samdo darbuotojus. Didėja nedarbas – mažėja ir žmonių, galinčių įsigyti prekes bei paslaugas, įmonės turi dar mažiau užsakymų, kyla dar viena atleidimų banga.
Lietuvoje mes ne tik vėluojame, tačiau ir nesimokome iš kitų šalių, kuriose matome pasiteisinusius sprendimus.
Visų pirma, dalis Vyriausybės pažadėtų 6 milijardų eurų yra netikri. Į juos įskaičiuoti mokesčių atidėjimai – verslas juos vis tiek turės sumokėti. Į šią sumą taip pat įskaičiuota ir bankų galimybė skolinti papildomus 2,5 milijardo eurų iš savų rezervų (bankai tikrai neprivalo to daryti). Tad kalbame tik apie kur kas mažesnę sumą, kuri realiai gali pasiekti šalies ekonomiką.
Šis paketas – ne tik gerokai mažesnis nei atrodytų. Paramos mechanizmas per karantiną nedirbančioms įmonėms – ir sudėtingas, ir biurokratiškas.
Antai Latvijoje prastovos atveju parama skiriama ne įmonėms – pinigai tiesiogiai pervedami darbuotojams išvengiant visokių biurokratinių pančių. Todėl kaimyninėje šalyje ši parama pasiekė penkiolika kartų didesnį darbuotojų skaičių.
Tiesa, Lietuvos Vyriausybė po kurio laiko susizgribo – prieš kurį laiką nusprendė teikti paramą per Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), nors tą daryti raginome dar balandžio viduryje.
Lengvatinių paskolų smulkioms ir vidutinėms įmonėms instrumentai Lietuvoje irgi neveikia. Vyriausybė naudoja tokią pačią paramos tvarką, kaip ir 2009 metų finansų krizės atveju. Tos priemonės neveikė Andriaus Kubiliaus laikais, neveikia ir dabar – mažos įmonės tiesiog „neperlipa“ reikalavimų kartelės.
Mažose įmonėse dirba trys ketvirtadaliai šalies privataus sektoriaus darbuotojų. Vienintelis paramos mechanizmas, kuris suveikė (nors jis yra nepateisinamai mažas) – besąlyginė 257 eurų išmoka savarankiškai dirbantiesiems. Tiesa, ji turėtų būti bent dvigubai didesnė, nes lėšų šiai priemonei numatyta pakankamai. Beje, kitose šalyse panaši parama yra keturis kartus didesnė.
Regionams ir juose veikiančioms smulkioms bei vidutinėms įmonėms, taip pat ir nevyriausybinėms organizacijoms, socialinių paslaugų, kultūros sektoriams pagalba irgi būtina. Ir visa tai – Vyriausybės rankose.
Pavyzdžiui, valstybės bei savivaldybių užsakyti viešosios infrastruktūros projektai.
Infrastruktūros kūrimo tikslas turi būti ateities poreikiai – visuotinis interneto prieinamumas, greitasis tarpmiestinis viešasis transportas (tarkime, greitieji traukiniai tarp Vilniaus ir Kauno ir kitur), viešojo transporto keitimas netaršiu, investicijos į žaliąją energetiką.
Ne ką mažiau svarbi yra ir vadinamųjų minkštųjų paslaugų plėtra. Pavyzdžiui, socialinių. Apie tai Vyriausybė kol kas tyli garsiausiai. Tokių paslaugų ypač prireiks, nes ir atskirtis, ir socialinė nelygybė po šios krizės dar labiau paaštrės.
Pagalba asmenims ar šeimoms, kurios dėl amžiaus, ligos ar kitų aplinkybių negali pilnai savimi ar šeimos nariais pasirūpinti, taip pat ir pagalba namuose, ir nestacionari slauga, ir priklausomybių įveikimai. Visa tai – deramo valstybės dėmesio, ypatingai pandemijos metu, reikalaujantys dalykai.
Metas planuoti drąsiai ir planuoti ateičiai. Viešųjų investicijų tikslas – ne „įsisavinti“ lėšas, o kurti pamatus ateities Lietuvos rūmui.
Jei Vyriausybė nepadarys išvadų ir nepripažins, jog taikomos priemonės turi labai rimtų trūkumų, laukiamo ekonomikos atsigavimo nebus, nedarbo lygis šoks į viršų, nerimo jausmo visuomenėje tik daugės. Visa tai gali sukelti eilinę emigracijos bangą: be darbo ir pajamų žmonės Lietuvoje nesėdės ir plūstels į greičiau ir efektyviau per krizę besitvarkančias šalis.
2008–2010 metais Lietuva krizę pasitiko nepasiruošusi nei finansiškai, nei valstybės institucijų atžvilgiu – daugybė žmonių neteko darbų, bankrutavo, daugeliui teko emigruoti. Ekonominis atsigavimas buvo ilgas ir pareikalavo labai daug asmeninių, pirmiausia, žmonių, pastangų, nes valstybė padėti buvo neįgali. Šių klaidų privalu nekartoti.