Taip kruvinai buvo gimdoma šmeižikiška klišė „partizanai-banditai“, priešo dirbtinai sukonstruota ir deja vis dar gyva.
Gyvas vis dar ir priešas. Kremlius, kelis kartus pakeitęs kaukes ir modernizavęsis, šiandien taiko visas įmanomas „minkštosios“ galios priemones, siekiant skaldyti Vakarus ir silpninti Baltijos valstybes. Tam puikiai tinka propaguojama „banditų-fašistų“ primesta interpretacija, kai lietuvius, latvius, estus, ukrainiečius bandoma paversti fašistuojančiomis tautomis. O fašistai juk žudė žydus! Štai ką reikia iškapstyti šių tautų istorijose ir šis melas sužydės.
Tačiau kas ryžtųsi įvardinti tokią Europos valstybę, kurioje Antrojo pasaulinio karo metu nežuvo nė vienas žydas, kaip ir bet kurios kitos tautybės žmogus?.. Tuomet vyko karas ir vyko daugybė siaubingų dalykų, todėl norėdami atrastume visko ir visur. Jei istorikams, kaip mokslininkams, tinka gilintis į detales, tai politikams derėtų visuomet matyti esmę.
Esmė tokia, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) buvo organizuota struktūra, kovojusi prieš okupantą ir siekusi Lietuvos valstybingumo atstatymo. Tai vienas kertinių mūsų šiandieninio valstybingumo akmenų. Štai iš kokios herojinės praeities pagal himno eilutes Lietuvos sūnūs „te stiprybę semia“ ir sems, jei kada nors vėl reikės ginklu ginti Tėvynę.
Dėl įkvepiančios istorijos taikiklyje visų pirma atsiranda vienas iš partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tokio lygio vadui primetus žydšaudžio etiketę, būtų mestas neigiamas šešėlis visam LLKS. Rūta Vanagaitė su savo knyga „Mūsiškiai“ susižeria krūvą dėmesio ir dar daugiau neigiamos karmos taškų iš pabudusios pilietinės visuomenės. Teisinga visuomenės alerginė reakcija į šį pritemptą šmeižtą nuteikia pozityviai. Matyt, jau esame subrendę kaip mąstanti, kritiškai vertinanti informaciją visuomenė.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo apgintas kilusiose diskusijose įprastose ir „feisbukinėse“ medijose, tūkstančiai savo socialinių tinklų profilius pasipuošė šūkiu „Aš esu Vanagas“, kaip tyčia pačiu laiku buvo surasti ir su milžiniškomis iškilmėmis perlaidoti jo palaikai, išleista Arvydo Anušausko knyga „Aš esu Vanagas“. Žiupsnis purvo Vanagui į veidą buvo nuplautas milžiniškos patriotizmo bangos.
Tačiau tuomet imtasi subtilesnių įvykių ir asmenybių juodinimo. Nusitaikyta į 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimą.
Panašu, pajutę valdžios skonį pasiraitojo rankoves – drįso (tiesa, nelabai drąsiai – paslapčia, nakties metu – „gal nieks nepastebės?“), nesuderinus nė su Vrublevskių biblioteka, ant kurios sienos kabėjo atminimo lenta generolui Jonui Noreikai, ją brutaliai nuimti. Dar vienas spjūvis tiesiai į veidą.
Tačiau keisčiausia, kad tie patys visuomeniniai ir politiniai aktyvistai, labai entuziastingai siekiantys atrasti lietuvių istorijoje ryškų holokausto randą (kas sutampa su sovietinės propagandos linija), tarytum praranda entuziazmą, kuomet kalba pasisuka apie sovietinio paveldo atsikratymą. Kur išgaruoja tų aktyvistų entuziazmas griaunant Žaliojo tilto skulptūras ar Petro Cvirkos paminklą?
Juk žmonės, siekiantys istorinio sterilumo nuo galimai blogą reputaciją galinčių turėti asmenybių ar įvykių, turėtų matyti ir kito totalitarinio režimo – sovietinio, nukankinusio milijonus ir dešimtmečiais „teriojusius“ Lietuvą, – paveldą. Tačiau ima atrodyti, jog nemato, nes tai būtų bent jau objektyvu, o propagandos linijose objektyvumu juk nekvepia.
Kita vertus, tie, kurie kalba apie susitaikymą ir visuomenės nekiršinimą, juk patys ir iškėlė klausimą dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo ar generolo Vėtros lentos nukabinimo. Lygiai kaip ir Vanagas – užsipuolami „lygioje vietoje“. Visuomenė nebuvo susiskaldžiusi, viskas buvo savo vietose, tačiau lyg atsibudę „neskaldytojai“ ima kelti gana pritemptus klausimus, grįstus interpretacijomis, o gal net melu.
Kodėl dabar? Atsakymas paprastas – tai Rytų kaimyno šaltas kvėpavimas mus pasiekia. Pabėgę iš SSRS M. Gorbačiovo laikais, atsikvėpę B. Jelcino Rusijos metu, pastarąjį dešimtmetį vis aštriau imame justi gličius įsigalėjusio V. Putino režimo propagandos pirštus. Nesakau, kad tie, kurie kelia mūsų visuomenę skaldančius ir istorinę atmintį paminančius klausimus, tiesiogiai vykdo kaimyno siųstą misiją. Ne, greičiau – nė patys nesusimąstydami, gal net netyčia pila ant to paties Kremliaus propagandos malūno.
Propagandos, kuri siekia paversti mus fašistais, žydšaudžių tauta, 1941 m. sukilimą – niekiniu, partizaninę kovą už laisvę – banditų siautėjimu. Todėl privalome ne tik atpažinti tokias dezinformacijos atakas ir teisingai į jas reaguoti, privalome stiprinti patriotizmą savo gretose atsakingai puoselėdami mūsų istorinę atmintį.