Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas pareiškė, kad Seimas savo iniciatyva nesikreips į Konstitucinį teismą, nes juk Seimas pats ratifikavo Lisabonos sutartį, taigi, manė, kad turėjo tokią teisę, matyt, ir dabar taip tebemano. Į šiuos pareiškimus neturėtume žiūrėti rimtai, nes tai tik savo politinio kailio gelbėjimas prieš artėjančius rinkimus. Visai kas kita - profesoriaus Vytauto Landsbergio komentaras "Antieuropa", kuriame jis išreiškė nuomonę, kad tie, kas sukėlė "drumzles" dėl Lisabonos sutarties, yra "pseudopatriotai".
Prof. V.Landsbergis pelnytai garsėja kaip politinis lyderis, kuriam nesvetimas atsakomybės jausmas bei savarankiškas protas, be to, jis yra Europos parlamento narys ir mato padėtį iš arčiau bei turi daug informacijos. Taigi, jo argumentai verti nepalyginamai didesnio dėmesio. Juolab, kad jie jau susilaukė ir gana motyvuotų, bet griežtai priešingų komentarų.
V.Landsbergis leidžia suprasti, kad "pseudopatriotai", keliantys abejones dėl Lisabonos sutarties teisėtumo, pila vandenį ant Rusijos malūno. Tiktai bėda, kad profesorius savo komentare aiškiai nepasako, kodėl jis taip mano. Antai žymus rusų disidentas Vladimiras Bukovskis įspėja, kad dar nuo komunistinių laikų Kremlius visada buvo už Europos federalizaciją. Gal neatsitiktinai šiuo metu ir Europos komisijai vadovauja buvęs komunistas Jose Manuelis Barroso?
Didysis keblumas yra tame, kad Lisabonos sutarties ir Europos federalizacijos idėjos šalininkus ir priešininkus skiria ne tradicinės kairės-dešinės linijos. Airijos referendumo metu abiejose pusėse buvo ir kairiųjų, ir dešiniųjų partijų. Net didžiausia Europos parlamento frakcija – Europos liaudies partijos ir Europos demokratų grupė šiuo požiūriu labai nevieninga. Didžiajai jos daliai palaikant Lisabonos sutartį, Europos demokratų grupei priklausančios partijos (tarp kurių svarbiausios – britų Konservatorių ir Čekijos pilietinės demokratijos partijos) ryžtingai pasisako prieš Lisabonos sutartį ir Europos federalizavimo politiką.
Pavyzdžiui, britų konservatorių lyderis Davidas Cameronas, reaguodamas į Airijos referendumo rezultatus, pareiškė, kad Lisabonos Reformų sutartis turi būti „paskelbta mirusia“ ir apkaltino leiboristų Vyriausybę arogancija už tai, kad ji stumia sutarties ratifikavimą, nepaisydama viešosios nuomonės. Jis pridūrė: „Aš manau, kad Briuselio elitas turi įsiklausyti į Europos žmonių nuomonę, kurie nenori nesibaigiančio tautinių valstybių galių perdavimo Briuseliui. Jie nenori tų nesibaigiančių konstitucijų ir sutarčių".
Naujausias iš jų – tai Prancūzijos užsienio reikalų ministro Bernaro Kušnero grasinimas Airijos piliečiams nebalsuoti prieš Lisabonos sutartį, nes Airija dėl tokio nelojalumo ir nedėkingumo taps "pirmąja auka". Įtampa tikrai didelė ir, kaip matyti iš V.Landsbergio komentaro, jis nenorėtų, kad Lietuva taptų antrąja ES valstybe, kurioje sužlugs "Konstituciją Europai" pakeitusi ES Lisabonos sutartis. (Nepamirškime, kad dėl savo geografinės padėties ir politinio silpnumo Lietuva iš tikro yra nepalyginamai pažeidžiamesnė už Airiją).
Turbūt ir pats V.Landsbergis nemano, kad Lisabonos sutartis yra geriausias Europos Sąjungos "stiprinimo" būdas. Jau iš pačių pirmųjų "Antieuropos" sakinių galima suprasti, kad įtakingiems Vokietijos politikams jis netgi siūlė nesivelti į perspektyvų neturintį reikalą su visokiomis Europos konstitucijomis, o geriau suformuluoti bendrą Europos energetinę politiką... Tačiau profesorius buvo įtartas "negerais kėslais" ir jam buvo paaiškinta, kad jokios bendrosios energetinės politikos nebus, jei nebus "aparato", kuris tokias bendras politikas vykdytų.
Nereikėtų manyti, kad Lisabonos sutartimi kuriamas "aparatas" savaime garantuos bendrą ES energetikos politiką. Greičiau atvirkščiai, V.Landsbergis savo komentare netgi teigia, kad dėl to dar reikėtų rimtai pakovoti. Pripažindamas kai kurių vokiečių ir prancūzų aroganciją, jis komentaro pabaigoje tyliai pasako, kad tuo labiau reikia su jais dirbti. Bėda tik ta, kad vieno profesoriaus pastangų gali neužtekti (beje, gali neužtekti net ir visų trylikos-dvylikos Europos parlamento narių iš Lietuvos, jeigu jie turėtų tokių ketinimų).
Dar daugiau: įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, gali neužtekti ir visos Lietuvos valstybės pastangų, nes, siekiant Lietuvos interesų, pasak V.Landsbergio, reikės blokuotis su kitomis ES valstybėmis. Pridursime, kad Lisabonos sutartimi apibrėžta kvalifikuota dauguma ES Taryboje (kurioje atstovaujama kiekviena ES valstybė) yra tokia, kad net ir visoms Rytų Europos valstybėms susiblokavus (o tai kažin ar realistiška) ir balsuojant prieš, formaliai sprendimas gali būti priimtas, nes blokuojančių balsų neužtektų. Taigi, pasistengti reikės labai. O ar daug kas tam Lietuvoje yra pasiryžę?
Atrodo, V.Landsbergis įsitikinęs, kad netgi ir tuo atveju, jei Lietuva nesugebės daryti įtakos bendrajai Europos politikai, ir jeigu tokią politiką diktuos didžiosios Europos valstybės, Lietuvai vis tiek yra nepalyginamai geriau būti jų glėbyje, nei atsidurti už borto (kaip profesorius vaizdžiai išsireiškė: "atsidurti Rusijos tarpuvartėje"). Skubu pridurti, kad šio teksto autorius taip pat mano, kad jokiu būdu negalima atsidurti Rusijos tarpuvartėje.
Dar daugiau, siūlymas kuo greičiau išsiaiškinti, ar Lisabonos sutarties ratifikavimas yra teisėtas, t.y. ar neprieštarauja LR Konstitucijai, kaip tik ir užkirstų kelią tokiai tragiškai galimybei. Jeigu Lisabonos sutartis įsigaliotų, o po to kada nors prireiktų aiškintis, ar ji neprieštarauja LR Konstitucijai, tuomet Lietuva iš tikro galėtų atsidurti už borto.
V.Landsbergis lyg ir pripažįsta, kad Lisabonos sutartis siaurina ES šalių suverenitetą ir kai kuriais atvejais jis iš to mato netgi naudą (pasak jo, Olandija tuomet nebegalės vetuoti ES sprendimų dėl narkotikų draudimo). Tačiau svarstant klausimą ar Lisabonos sutartis prieštarauja LR Konstitucijai, ar ne, profesorius, būdamas patyrusiu politikos praktiku, siūlo susimąstyti, kaip atrodys Lietuva, jeigu toks referendumas dėl Lisabonos sutarties neįvyktų (nesusirinkus reikiamam balsuotojų skaičiui).
Labai apgailėtinu būdu dėl Lietuvos kaltės tuomet sužlugtų reformų projektas, kuris oficialioje erdvėje yra pateikiamas, kaip kilnus siekimas sustiprinti Europos Sąjungą. Pridursime, kad jei keičiamos dalyvavimo tokioje tarptautinėje organizacijos sąlygos, pagal LR Referendumo įstatymą už tai turi balsuoti ne mažiau kaip trečdalis visų Lietuvos piliečių. O jeigu būtų pripažinta, kad Lietuva šia sutartimi taptų įsteigiamos supervalstybės dalimi, pagal LR Konstituciją reikėtų net ¾ visų piliečių sutikimo.
Tenka sutikti, kad dabartinė Lietuvos valdžia tikriausiai sužlugdytų tokį referendumą (net jei jis būtų kartu su Seimo arba Prezidento rinkimais). Pagal įsisenėjusias tradicijas būtų užsuktas propagandinis mechanizmas į vieną pusę, bandant įteigti, kad viskas išanksto nuspręsta ir kad valdžia geriau žino teisybę.
Apie kokią nors demokratinę tvarką, kai agituojantiems "už" ir "prieš" būtų suteikiamos vienodos galimybės, kai piliečiams būtų pateikiama objektyvi informacija, kad jie iš tikro patys nuspręstų, dabartinėmis aplinkybėmis galima tik pasvajoti. O juk kokia graži galimybė būtų piliečių savišvietai: kokia yra ar kokia galėtų būti Europos Sąjunga, koks joje galėtų būti Lietuvos vaidmuo, ką iš tikro mano ir kitų ES šalių piliečiai... Tačiau net ir politiniam Lietuvos elitui svarstymai apie galimus Europos Sąjungos stiprinimo būdus ir kokį nors geresnį pasirinkimą iš jų, šiandien, atrodo, yra neįkandamas uždavinys.
Kokia tuomet išeitis? Ką pasirinkti: ar dabar pasirodyti kvailokai, kad nemokame teisėtai spręsti ES ateities klausimų, ar kol kas dar neapsikvailinti, bet vėliau atsidurti Rusijos tarpuvartėje? Yra dar trečia išeitis – padėti savo Konstituciją į muziejų arba į kokį nors uždarą Sąjūdžio laikų archyvą ir niekada daugiau neskaityti pirmųjų šešių jos straipsnių. Nerodykime šių straipsnių kitiems ir neišduokime Europos Sąjungai, kas ten parašyta. Kai mūsų jau nebebus, gal kas nors dar nupūs dulkes nuo šio dokumento ir jį perskaitys. Jei tik jiems bus įdomu, ir jei dar kas nors supras lietuviškai.
Tiesa, štai Čekijos Senatas dar balandžio mėnesį visgi kreipėsi į Konstitucinį teismą, prašydamas ištirti ar Lisabonos sutartis neprieštarauja Čekijos Konstitucijai. Net prancūzai Čekijos nepasmerkė, nors Prancūzijos prezidentas kartu su susipratusių šalių premjerais šią šalį netrukus aplankys. Kažin ar jie nuskriaustų ir Lietuvą. O jeigu bandytų, manau, tik pažadintų Europos tautų solidarumą, ir Europa taptų stipresnė, būtų labiau nepriklausoma nuo Rusijos.