Su tuo tiesiogiai yra susijęs ir kitas sprendimas dėl „Dėl Preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias 2013 metais priimami studentai, skaičiaus“.
Atrodytų formalus ir kasmet atliekamas veiksmas, tačiau pažvelgus giliau aiškėja, kokiu būdu naujoji valdžia imasi viešai deklaruotos aukštojo mokslo sistemos revizijos. Šiuo nutarimu ne tik patvirtinamas valstybės finansuojamų bakalauro studijų pirmo kurso vietų (arba kitais žodžiais – krepšelių) skaičius, bet ir šios vietos padalijamos skirtingoms studijų sritims ar krypčių grupėms.
Aukštojo mokslo reformai startavus valstybės finansuojamos vietos buvo paskirstyti atliepiant valstybės ir darbo rinkos poreikius į 11 studijų sričių ir krypčių grupių – nuo humanitarinių iki technologinių mokslų. Vėliau, 2011 m. atsižvelgiant į universitetų menų studijų srities specifiškumą krypčių sugrupavimas čia pertvarkytas, tokiu būdu giminingų studijų programų grupių, kurioms numatomas tam tikras krepšelių skaičius, padidėjo iki 13.
Nors išbandyta tikslinio finansavimo tvarka pasiteisino kaip efektyviausias būdas įgyvendinti valstybės politiką finansuojant reikiamus specialistus, nes augo norinčių studijuoti deficitines specialybes ir kilo jų balai iš paskelbto vyriausybės projekto akivaizdu, kad iš tiesaus kelio sukama į ydingą ir skaidrią universitetų konkurenciją iškraipantį akligatvį.
Skelbiamame projekte ketinama didinti studijų sričių ir krypčių grupių skaičių iki 17, o užkulisiuose jau kalbama net apie 19 ar daugiau tokių krepšelių grupių. Į Lietuvos aukštojo mokslo padangę grįžta „senų gerų laikų“ veiklos metodai – pas ministrą apsilanko policijos komisaras, pasiguodžia, kad trūksta kvalifikuotų policininkų, Lietuvos sporto universiteto rektorius per Seimo pirmininką (trenerį, sic!) pasufleruoja, kad į sporto specialybes nestoja, ir atsiranda visuomenės saugumo, žemės ūkio ir veterinarijos bei sporto krypčių grupės. Iš pažiūros, tiesiog puiku: įsiklausanti ir universitetų lūkesčius atliepianti naujoji valdžia.
Tačiau žvelgiant sistemiškai, aiškėja kelios ydingos tokių siūlymų pasekmės. Pirma, nepaisoma gabiausių jaunų žmonių pasirinkimo studijuoti jų norimas specialybes ir jų sąskaita sudaromos galimybės valstybės finansuojamas vietas be konkurencijos užimti stojantiems su gerokai žemesniais balais.
Antra, stipriausioms ir kokybiškiausias studijas siūlančioms aukštosioms mokykloms siunčiamas labai aiškus signalas – ne nuo jūsų įdėtų pastangų priklausys studentų stojimas, o siauri lobistiniai interesai lems, kad sunkiau studentų pasitikėjimą pelnančios institucijos iš esmės išsimuša varguoliškam išgyvenimui reikalingas kvotas.
Trečia, naujose susmulkintose krypčių grupėse iš esmės tokie universitetai kaip Aleksandro Stulginskio universitetas (buvęs LŽŪU) ar Lietuvos sporto universitetas (buvusi LKKA) dėl studentų pasirinkimo „konkuruos“ tik patys su savimi, nes kitose aukštosiose mokyklose tokių studijų programų nėra.
Prieš ketverius metus pradėta reforma sudarė galimybes daugelio aukštųjų mokyklų bendruomenėms pajusti, kad nuo jų įdėtų pastangų priklauso ir jų veiklos rezultatai. Dabartiniai siūlymai demotyvuos geriausius ir suteiks laikiną gelbėjimosi ratą silpnesniems ir prie pokyčių sunkiai prisitaikantiems.
Kam lipti per langą, jei durys atviros
Šalia konkursinio krepšelių pasiskirstymo pagal jaunų žmonių pasirinkimus, Mokslo ir studijų įstatyme yra įtvirtinta tikslinio finansavimo galimybė. Jau 2010 metais menų studijų srityje skirtos tiksliniu būdu finansuojamos vietos (grantai), o 2012 metais ir kitoms studijų programos – žemės ūkio, slaugos, visuomenės saugumo bei keliose kitose studijų programose. Kitaip tariant, ten, kur nepakankamai suveikė rinkos dėsniai per krepšelių pasiskirstymą, buvo taikomas kompensuojantis tikslinio finansavimo atskiroms specialybėms būdas.
Svarbu tai, kad tikslinio finansavimo kelias leidžia ne tik parengti reikiamus specialistus, bet ir užtikrina, kad šių sričių absolventai iš tiesų patenkins darbo rinkos poreikius, nes pagal šią tvarką priimami studentai įsipareigoja po studijų dirbti pagal įgytą profesiją. Tai numatoma trišalėje sutartyje tarp studento, aukštosios mokyklos ir potencialaus darbdavio. Tad paprasčiausias sprendimas būtų padidinti tokių tikslinių valstybės finansuojamų vietų skaičių, neiškraipant ir neišbalansuojant visos jau veikiančios krepšelių paskirstymo sistemos bei užtikrinant, jog diplomuoti agronomai ar policininkai vos baigę neišvažiuos skinti braškių į kitas šalis.
Nemažiau svarbu, kad būtų dedamos kryptingos pastangos stiprinti tokių „nepopuliarių“ specialybių prestižą, užuot dirbtinai išsikovojus krepšelių kvotas. Kaip sėkmingas tokio veikimo pavyzdys gali būti minimos prieš kelerius metus skirtos lėšos technologinių studijų populiarinimui, kurios leido aukštosioms kartu su partneriais drauge sudominti moksleivius inžinierinėmis specialybėmis. Sėkmę patvirtina didesni stojančiųjų į jas srautai. Reikia suvokti ir sąžiningai atsakyti į klausimą, kodėl jauni žmonės nenoriai renkasi dalį „valstybei reikiamų“ specialybių – pažvelgus atidžiau, aiškėja, kad didelė dalis šių specialybių absolventų nedirba „pagal diplomą“, nes valstybės siūlomas atlygis ir darbo sąlygos jų netenkina. Tokios situacijos nepakeis mechaniškai didinamas diplomuotųjų skaičius.
Kartu dera atkreipti dėmesį, kad dalis specialybių, kurias „gelbstint“ imtasi tokių projekcijų, yra populiariausių specialybių tarpe, tad neaišku, kam pasitarnaus toks dirbtinis skaidymas. Antai miškininkystės ir slaugos studijos kolegijose 2012 metais buvo tarp populiariausiųjų, tad kam joms teikti papildomą lobistinę garantiją? Vienintelis įsivaizduojamas motyvas – bendrapartiečių noras būti lygesniems už kitus.