Valdantieji tarptautinius donorus prisiminė, kai šalies Vyriausybė nebegali pasiskolinti, o paramos Lietuvai kvota gali būti jau išdalinta kitoms skolų krizę patiriančioms Europos valstybėms.
Lengvatinio skolinimosi iš TVF ir kitų finansinių fondų teise (už kurią beje mokame mokesčius) privalėjome pasinaudoti prieš porą metų, kai skolinosi Latvija ir kitos laikinų sunkumų patiriančios vidurio Europos valstybės, o šalies bendra skola buvo dar per pusę mažesnė. To nepadaryta dėl vyriausybės vadovų keisto intereso skolintis 2-3 kartus didesnėmis komercinėmis palūkanomis. Už tokias abejotinas politikų asmenines ambicijas mes visi mokesčių mokėtojai ilgą laiką kasmet paklosime po 600-700 milijonų litų, o tai sudaro didesnę sumą, nei „sutaupyta“ sumažinant varganas pensijas.
Subliūško politikų gąsdinimai, esą TVF būtų uždėjęs šalies finansams sunkų apynasrį, kurio iki šiol nerasta kitose tarptautine parama pasinaudojusiose vidurio Europos valstybėse. Beje, per pastaruosius keletą metų šalies valdžia prisigalvojo daugiau abejotinų taupymo priemonių, nei finansinę paramą gavusiai kaimyninei Latvijai pasiūlė TVF.
Jei vyriausybė būtų pasinaudojusi tarptautinio skolinimosi teise pagal Lietuvos turimą kvotą, tai šalies viešųjų finansų sistema būtų bene stabiliausia Europoje – kitąmet 70 proc. bendros centrinės valdžios skolos (kuri dabar siekia 35 mlrd. litų) tektų šioms nekomercinėms tarptautinėms institucijoms, o jų suteiktos kredito linijos minimizuotų finansinę riziką komerciniams investuotojams.
Gal nevertėtų grįžti prie mokesčių mokėtojams skaudžių ilgiems metams užtrauktų dvidešimties milijardų litų brangių paskolų, jei iš klaidų būtų pasimokyta. Deja, vėl nesilaikoma atsakingos finansinės veiklos taisyklių. Valdantieji pradėjo viešai guostis investuotojų nenoru vyriausybei toliau skolinti ir diskutuoti ar nevertėtų gelbėtis kreipiantis į TVF, lyg paverkus ant rinkėjų peties palengvėtų šalies finansams.Taip finansų rinkoje tik kurstomas pavojingas ažiotažas.
Žinoma, geriau pasinaudoti tarptautine finansine parama vėliau, nei užsispyrus toliau stumti valstybę į bereikalingus pavojus. Vyriausybė derėtų nedelsiant kreiptis į tarptautinius donorus, jei jie dar turi Lietuvai laisvų lėšų. Plintant Europoje skolų krizės šmėklai, derėtų pirma užsitikrinti tarptautinėmis lėšomis, o tik po to kalbėti apie iškilusias deficito finansavimo iš komercinių bankų problemas. Jei jau praleidome galimybę pasinaudoti finansinės paramos teise ar lėšų trūkumą tarptautiniai donorai dangsto dirbtinai pasunkintomis kreditavimo sąlygomis, tai vertėtų „nepraleisti progos patylėti“, jog niekas nebenori šalies vyriausybei skolinti.
Rusijos finansų krizė 1998 metais (kai Lietuva dar neturėjo nei milijardinės ES paramos, nei galimybės pasiskolinti iš tarptautinių donorų) Rytų Europoje buvo smarkiai atbaidžiusi investuotojus. Tada neišdrįsome rizikuoti leisti paskolos obligacijų, nes neišplatinimo atveju būtume ekonominiams partneriams pasiuntę klaidingą signalą, jog gali griūti šalies finansų sistema. Tada vyriausybė iš išorės ne tik nesiskolino, bet apie patirtą sudėtingą situaciją dar ilgai nekalbėjo ir pasibaigus Rusijoje finansų krizei.
Dabartinius valdančiuosius raginčiau nedelsiant pasinaudoti, jei tik dar įmanoma, tarptautinių donorų finansine parama. Jei – per vėlu, tai bent viešai nebesiguoskite rinkėjams ir nebekelkite panikos, kuri gali pakirsti šalies finansinį pamatą.