G.Vagnorius. Vyriausybės ataskaita: mitai ir tikrovė

Vyriausybės vadovas veiklos ataskaitoje pasigyręs pasiekimais šalies ūkyje, čia pat pripažino, kad tęsiant tokią politiką „pensininkai pagerėjimo turėtų palaukti dar keletą dešimtmečių“ (…), o „nedarbas mažėtų labai lėtai“.

Pranešėjas toliau klaidino save ir visuomenę, tariamai „pavykus stabilizuoti viešųjų finansų sistemą“. Tikrovėje Vyriausybė tik įjunko gyventi iš milžiniškomis sumomis skolinamų lėšų, kurios paprasčiausiai yra pravalgomos užkraunant valstybei dar didesnes finansines problemas artimiausiems metams. Šalies politikai 2010 metais vėl pasiskolinę 9,5 mlrd. litų (beveik tiek pat, kaip ir 2009 metais, kai skolinosi 9,7 mlrd. litų), stumia šalį į finansinį bankrotą. Vien papildomoms palūkanoms už šias astronomines 19,2 mlrd. litų paskolas iš nacionalinio biudžeto šiais metais teks pakloti apie 1,2 mlrd. litų arba 2 kartus didesnę sumą, nei lėšų trūksta sumažintoms pensijoms atstatyti.

A. Kubilius apsimelavo pagrąžindamas metinės valstybės skolos mažėjimą iki tariamai 8,1 proc. BVP, kai pagal oficialius Finansų ministerijos pranešimus valstybė pernai vėl skolinosi virš 10 proc. BVP, kaip ir 2009 metais. Iš tiesų Vyriausybei pavyko ne viešųjų finansų sistemą stabilizuoti, o per trumpą laiką valstybę praskolinti nuo 15,6 proc. iki 38,7 proc. BVP. Ji per porą metų pasiskolino 2,5 karto daugiau, nei Lietuva skolų užgyveno per visus du ankstesnius dešimtmečius.

ES skirta parama ir valstybės skolintos lėšos praėjusiais metais siekė 17, 5 mlrd. litų. Nors iš šalies gaunama antra tiek, kiek Vyriausybė pati sugeba surinkti į Nacionalinį biudžetą, ji nepajėgia užtikrinti finansavimo būtiniausioms socialinėms reikmėms. Baugu net pagalvoti, kaip su pensininkais ir tarnautojais būtų pasielgta, jei šiai Vyriausybei tektų gyventi tik iš nuosavų lėšų, kaip valstybė vertėsi iki 2004 metų, kai dar negaudavo milijardinės ES paramos ir skolindavosi tik 1 proc. BVP.

Deja, mūsų šalies Vyriausybė iki šiol nesiėmė jokių antikrizinių priemonių ir dėl to dar pablogino ekonominę padėtį: pernai nedarbas padidėjo 1,3 karto, o valstybės iždas, net ir padidinus mokesčių tarifus, gavo mažiau įplaukų nei 2009 metais.

Galime pasiguosti, kad praėjusių metų pabaigoje jau suveikė vidiniai ekonomikos savireguliavimo mechanizmai ir sustojo BVP kritimas. Lietuvą dabar gelbsti prekių eksportas, kuris įveikė šalyje nepalankius mokestinės ir kreditinės politikos gniaužtus. Bet mūsų įmonėms išaugusios eksporto galimybės - tai kitų valstybių nuopelnas gaivinant savo rinkas.

Jei šalies Vyriausybė, kitų valstybių pavyzdžiu, būtų skatinusi savo rinką, ekonominės krizės padariniai būtų keleriopai mažesni. Tačiau valdantieji politikai elgėsi priešingai. Jie toliau mažino vidaus vartojimą, taip pat stūmė į užsienį ir „šešėlį“ mokesčių mokėtojus - iždo įplaukos iš pelno mokesčio praėjusiais metais susitraukė beveik per pusę. Vyriausybė net nebandė stabdyti didžiųjų bankų „embargą“ verslo kreditavimui. Vien pernai į užsienį išsiųsta 7,4 mlrd. litų kreditinių išteklių, be kurių dūsta šalies įmonės.

Valstybės valdymas tiek pašlijo, kad nepajėgiama pagal paskirtį - būsto renovavimui ir verslo gaivinimui - paskirstyti milijardinių tarptautinių donorų kreditinių išteklių. Pernai taip pat liko nepanaudota 2,5 mlrd. litų ES neatlygintinos finansinės paramos ir ši suma yra 5 kartus didesnė nei 2009 metais. Kai kurie ministrai įsigudrino praktiškai be palūkanų „nusodinti“ bankuose milijardinius išteklius, už kuriuos pati Vyriausybė skolindamasi moka didžiules palūkanas.

Stebina valdančiųjų polinkis toliau brangiai skolintis ir ypač įsipareigojimai kreditoriams padidintas palūkanas mokėti net 10 metų, nors pasaulio rinkose akivaizdžiai krito skolinimosi palūkanos. Jei Vyriausybė, kaip visos kitos laikinų sunkumų patyrusios ES valstybės, būtų pasinaudojusios savo teise pasiskolinti iš tarptautinių donorų keleriopai mažesnėmis palūkanomis, per metus ji būtų sutaupiusi daugiau, nei „laimėjo“ sumažindama gyventojams varganas pensijas. Ar tikrai Lietuva tokia turtinga, kad galėtų sau leisti mokesčių mokėtojų pinigais apmokėti milijardus kainuojančias abejotinas politikų ambicijas?

Baigiantis metams nudžiugino ryžtingesnė Lietuvos Vyriausybės pozicija, reikalaujant pagal ES direktyvas atskirti nuo dujų tiekimo monopolistės „Gazprom“ Lietuvos magistralinius dujotiekius. Tačiau netikėtai priimtas sprendimas už ES ir Lietuvos vartotojų pinigus pastatyti ir perduoti tos pačios monopolistės kontrolei naują magistralinį dujotiekį Jurbarkas – Klaipėda, kuris galėtų atverti kelia pigesnių dujų tiekimui per suskystintų dujų terminalą, kelia abejonių ir dėl šios pozicijos principingumo.