Helga Marija Kauzonė. Dovana medikams ir visuomenei: daugiau klinikų, mažiau gydytojų?

Medikų dienos proga daugelis politikų keliauja per gydymo, slaugos ir kitas įstaigas ir tarsi iš gausybės rago žeria įvairius pažadus – visų jų esmė, kad bus geriau. Bendrauti ir padėkoti už atsidavimą reikia. Tačiau prasmingiausia dovana ir gydytojams, ir visuomenei būtų sisteminių ydų taisymas.

Vienas opiausių rūpesčių šiandien – Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų skirstymas. Gaila, kad mažai kas įstengia pripažinti, kad nukreipiant jį privačioms gydymo įstaigoms, bet paraleliai nedidinant medikų rengimo apimties, esame vedami į visos sistemos pražūtį. Ir tai ne fantastinis scenarijus. Tai už kampo laukianti realybė.

Kodėl trūksta medicinos darbuotojų?

Gydytojų ir slaugytojų trūkumas yra globali problema, su ja susiduria daugelis šalių, Lietuva nėra išimtis. Tačiau sprendžiant medicinos personalo trūkumo problemą svarbų vaidmenį turi atlikti ne tik universitetai bei kolegijos, bet ir valstybė.

Pastaruoju metu Lietuvoje stebimas aktyvus privačių sveikatos priežiūros įstaigų plėtros etapas. Vis daugiau privačių klinikų (deja, siekiančių tik pasipelnyti ir darančių žygdarbius dėl valstybinio finansavimo gavimo) atveria duris pacientams, tačiau nesiima investicijų spręsti esminės problemos – gydytojų, slaugytojų rengimo, o kartu gilina korupcijos, skirstant PSDF lėšas privačiam verslui, riziką.

Suprantu, kad privačios gydymo įstaigos išplečia paslaugų spektrą, konkurencijos dėsnis paskatina valstybines įstaigas efektyviau dirbti, bet ir jūs supraskite: nieko naujo, išskyrus naujesnes sienas, privatus sektorius nesiūlo. Jis tik perpumpuoja valstybės pinigus ir personalą iš valstybinių gydymo įstaigų, o pacientas lieka apgautas, nes vis tiek yra verčiamas sumokėti už „komforto“ ar „profesoriaus“ paslaugas.

Gydytojai pluša per kelias klinikas, o tai padidina šių profesionalų išsekimo riziką ir galiausiai gali neigiamai atsiliepti pacientų priežiūros kokybei, nes gydytojai, priversti dirbti ilgas valandas, gali būti mažiau susitelkę ir efektyvūs, nes jų tiesiog nėra tiek, kad užpildytų trūkumą.

Ką reikėjo padaryti jau vakar, kad situacija keistųsi?

Sprendimai gana aiškūs. Ko trūksta, tai politinės valios, o tiksliau, valios atsispirti pagundai gauti „atkatą“ už status quo išlaikymą. Jei tokios būtų, skubėtume įgyvendinti šį receptą:

1. Nustatyti aiškius kriterijus, kada privačios gydymo įstaigos gali būti finansuojamos valstybės.

2. Padidinti medikų parengimo apimtis, t. y. valstybės finansuojamų vietų skaičių medicinos studijų programose.

3. Plėsti ir gerinti universitetų bei kolegijų studijų bazes.

4. Nedengti privačioms gydymo įstaigoms kaštų, susijusių su personalo darbo užmokesčiu (dabar valstybė moka algas privačių įstaigų personalui).

5. Nedaryti reformų, o leisti sektoriui dirbti.

Medikų dienos proga noriu padėkoti kiekvienam gydytojui, slaugytojui ir kitam medicininiam personalui už pastangas, atsidavimą, profesionalumą, kantrybę.

Kaip politikė norėčiau turėti galimybę skirti jiems švediškas algas, geras darbo sąlygas ir normuotas darbo valandas, skaidrinti ir efektyvinti visą mūsų sveikatos priežiūros sistemą. Tačiau suprantu, kad be palaikymo tai titaniškas uždavinys.

Telkimės netylėti prieš neteisybę. Tegul ši Medikų diena būna paskutinė, kai liudijame valstybinės sveikatos sistemos apiplėšinėjimą. Tiek pacientai, tiek gydytojai laimėtų, jei viešosios lėšos liktų valstybės kišenėse.

***

Dr. Helga Marija Kauzonė yra sveikatos politikos ekspertė, Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narė.