Kur esame ir kur norime būti?
Kiek išlaidų sveikatai Lietuvoje gyventojai padengia iš savo kišenės? Remiantis OECD duomenimis, 2023 metais ši dalis siekė net 32,3 procento nuo visų sveikatos priežiūros išlaidų. Tai yra beveik 2 kartus daugiau nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Ir tai ne šiaip skirtumas. Jis atskleidžia didelius finansavimo ir prieinamumo iššūkius Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje. Pavyzdžiui, odontologijos paslaugos šalyje teikiamos beveik išimtinai privačiose klinikose, dėl ko gyventojai už šias paslaugas moka iš savo kišenės. Be to, vaistams Lietuvos gyventojai vidutiniškai išleidžia 4 kartus daugiau nei kitų ES šalių gyventojai. Ambulatorinės ir stacionarinės gydymo paslaugos taip pat reikalauja papildomų išlaidų, kadangi valstybės skiriamų lėšų neretai nepakanka visiškai padengti gydymo sąnaudas.
Šiuo metu sveikatos priežiūros sektoriuje vykdomos reformos tikslas (bent jau oficialiai) yra stiprinti ambulatorinę sveikatos priežiūros grandį, siekiant, kad pacientų prieiga prie pirminės sveikatos priežiūros paslaugų būtų kuo lengvesnė ir efektyvesnė, tuo pačiu mažinant apkrovimą ligoninėms.
Tačiau vyksta ir kitos, mažiau viešai aptariamos reformos dalys, kurios gali būti interpretuojamos kaip sveikatos sistemos privatizavimas. Šis procesas vyksta tyliai, galbūt dėl potencialiai kontroversiško privatizavimo temos jautrumo.
Pagal šią reformą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšos dabar skirstomos ne tik valstybinėms gydymo įstaigoms, bet ir privačiam verslui. Ši pokyčių banga atveria duris įvairioms interpretacijoms ir kelia klausimą – kam iš tikrųjų ši reforma yra naudinga?
Kam naudingas sveikatos sistemos privatizavimas?
PSDF lėšų skirstymas privačiam verslui gali lemti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir prieinamumo skirtumus. Iš vienos pusės, privačioms gydymo įstaigoms suteikiant galimybę gauti finansavimą iš valstybės biudžeto, gali būti skatinamas konkurencingumas, technologinė pažanga ir paslaugų įvairovė. Kita vertus, kyla rizika, kad dėmesys bus sutelktas į pelningiausias paslaugas, o ne į pacientų poreikius.
Svarbiausia, kad PSDF lėšų skirstymas privačiam sektoriui gali didinti sveikatos priežiūros paslaugų kainas ir mažinti prieinamumą tiems, kurie negali sau leisti mokėti už privačias paslaugas. Tai taip pat gali sukelti išteklių nutekėjimą iš viešojo sektoriaus, mažinant jo gebėjimus teikti kokybiškas paslaugas plačiajai visuomenei.
Tokia reforma gali būti naudinga tik verslo interesams tenkinti. Nors konkurencijos skatinimas tarp valstybinių ir privačių gydymo įstaigų turėtų skatinti visą sistemą siekti aukštesnių standartų, nereikėtų pamiršti, kad verslo pagrindinis tikslas – pelnas.
Nematoma reformos pusė
Dabar vykdomos reformos nematoma pusė veikia tarsi nematomoji mėnulio pusė: ji išlieka paslėpta nuo žmogaus akių, bet yra būtina dangaus kūno vientisumui. Taip ir šios reformos nematomos tendencijos formuoja sveikatos priežiūros sistemos veikimą ir jos ateities perspektyvas. Tai, kas vyksta užkulisiuose, gali lemti didelius tiek paslaugų kokybės, tiek jų prieinamumo pokyčius.
Šios paralelinės reformos metu svarbu išlaikyti subalansuotą požiūrį, kuris leistų pasinaudoti privataus sektoriaus teikiamais privalumais, nekeliant pavojų viešojo sektoriaus gebėjimams užtikrinti aukštos kokybės paslaugas visiems pacientams. Tai reiškia, kad reikia rasti teisinį būdą, kaip ir kada įtraukti privačias įstaigas į nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą taip, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių, ypač susijusių su paslaugų prieinamumu ir socialine lygybe. Nepakankama kontrolė ir skaidrumo stoka gali lemti lėšų švaistymą ar net korupciją.
Sakyčiau, kad dabar situacija yra nevaldoma, bet tikriausiai klystu: privataus kapitalo gydymo įstaigų lobistai puikiai valdo situaciją – savo piniginės naudai ir visuomenės sveikatos nenaudai.
Vieni taupo, kiti leidžia
Kol valstybinės įstaigos skaičiuoja kiekvieną uždirbtą eurą, išleidžiamą medikų atlyginimams, inventoriui, medikamentams, technologijoms, užtikrina darbą visą parą visomis savaitės dienomis, privačios įstaigos džiaugiasi tiek iš pacientų (o gal labiau – klientų?) gaunamomis lėšomis, tiek privataus sveikatos draudimo lėšomis, tiek rieke kiekvieno iš mūsų mokesčių.
Nors tikslų skaičių pasakyti galėtų tik Valstybinė ligonių kasa (VLK), preliminariais skaičiavimais, apie 15 proc. visoms sveikatos įstaigoms skiriamų lėšų valstybė 2023 metais skyrė privačioms įstaigoms. Taip susidaro situacija, kai valstybinei ligoninei itin svarbūs tyrimai neapmokami, o privačios įstaigos šiems tyrimams PSDF lėšomis naudojasi.
Tad gaudamos ir PSDF lėšas, ir pajamas iš mokamas paslaugas perkančių pacientų, privačios įstaigos įgauna tokį pranašumą, kuris ima kenkti valstybinėms. Akivaizdu, kad jos gali pasiūlyti konkurencingesnius atlygius medikams, kurie neapleisdami pareigų ir valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose (kartais ir jų sąskaita), skuba tarp dviejų, o kartais ir trijų ar net dar daugiau darboviečių, dėl ko vis mažiau kokybiško laiko gali skirti pacientui.
Aš galiu sutikti su prielaida, kad motyvuojant privatų sektorių, pacientų eilės galbūt sumažės, bet neapsigaukime.
Kaip pavyzdį galima paimti „Covid-19“ pandemiją, kuri aiškiai parodė, kad stiprinti reikia valstybinį sveikatos sektorių, nes privataus kapitalo sektorius krizės atveju tiesiog atsitraukia (nes tokiomis sąlygomis veikti neapsimoka).
Dabar itin svarbus tikslas – pasirengti dirbti krizės ir mobilizacijos sąlygomis, t. y. stiprinti valstybinį sveikatos sektorių, o ne privataus kapitalo klinikas.
Reikia daugiau lėšų skirti naujiems vaistams, gydymo programoms, moksliniams tyrimams.
Ar pavyko reforma?
Jei paanalizuotume, kokiame kontekste viešojoje erdvėje dažniausiai vartojamas žodis „reforma“, gana drąsiai spėčiau, kad laimėtų neigiamas. Nors pats žodis visai nekaltas ir reiškia pokyčius, dažniau išgirstame apie nepavykusius ar neprigijusius reformų rezultatus.
Jeigu dabar vykdomos reformos tikslas – mažinti eiles ir didinti kokybiškų paslaugų prieinamumą, tai kol kas rezultatų nematyti. Tad žodžiui „reforma“ nepasisekė.
Visuomenė pavargo nuo nuolatinių valdžios eksperimentų ir permainų. Sprendimų priėmėjams reikėtų suprasti, kad neužtenka tik vykdyti reformą po reformos, bet kad reikia ir kruopščiai įvertinti jos poveikį ir pasekmes.
Apskritai, diskusijos dėl sveikatos sistemos Lietuvoje turi akcentuoti svarbų klausimą – kaip garantuoti visų piliečių galimybę gauti nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas, kaip kad yra numatyta mūsų Konstitucijoje? Pastaruoju metu man kyla abejonių dėl to, kaip ši teisė yra užtikrinama.
Neretoriniai klausimai
Kas dabar sukontroliuos, ar VLK skaidriai skirsto gyventojų sumokėtus mokesčius už privalomąjį sveikatos draudimą? Ar ministerija pagalvojo apie tai, kad turi būti reguliuojamas ir prižiūrimas ne tik valstybinių gydymo įstaigų tinklas, bet ir privataus kapitalo klinikos?
Taip pat kyla klausimas dėl to, ar valstybė turėtų finansuoti privataus gydymo sektoriaus teikiamas paslaugas ir mokėti algą jų personalui? Ar tai nėra žengtas žingsnis link sveikatos sistemos privatizavimo?
Savo piliečiu gebanti pasirūpinti valstybinė sveikatos priežiūros sistema yra stiprios valstybės ženklas. Valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos yra esminės norint užtikrinti visuotinį sveikatos paslaugų prieinamumą. Ėjimas privatizacijos link gali turėti neigiamų padarinių gyventojų teisėms ir jų sveikatai.
Linkiu sprendimų priėmėjams suvokti valstybinių įstaigų svarbą ir dirbti siekiant gerinti paslaugų kokybę jose. Kaip matome iš eilių ilgumo, darbo sočiai, o privataus sektoriaus augimas aukojant valstybines įstaigas – ne išeitis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.