Valstybei tarnauju jau daugiau nei 10 metų. Kaip pasakyti sūnui, ką reiškia dirbti valstybei? Mintyse pagalvojau – o kas „suvalgo“ mano darbo dieną? Pasirašau daug svarbių dokumentų. Dalyvauju daug svarbių susitikimų. Kas keturmečio akimis yra svarbu? Ir kas yra dokumentas? Ir kam tie susitikimai, jei juose nėra smagu? Hm, toks atsakymas – blogiau nei ta istorija apie sūrio atsiradimą, kai jau trečiame sakinyje vaikas „išryškino“, jog apie sūrio gamybą aš žinau ne kažką...
Nepaprastai smagu užuosti kepant kažką skanaus. Pyragas. Duona. Duonos kvapas – stebuklingas dalykas – dar nesi pasmaguriavęs nė kąsnelio, bet kvapas – tai pažadas. To nepaprasto patyrimo, kai lengvai trakštelėdama įlūžta duonos plutelė. Atradimo pažadas...
Bet ką daryti, jei rankos nekvepia duona?
Ar susipažinote su saugos jūsų darbo vietoje instrukcija? Priešgaisrinės saugos? Taip, taip – čia tie dokumentai, kurių neperskaitę negalėtumėte pradėti darbo. Bet dirbate. Ir neabejoju, kad nė neskaitę ramiai padėjote parašą ten, kur reikėjo. Geriausiu atveju prisimintumėte šį bei tą iš vidaus tvarkos taisyklių – kaip rašyti atostogų prašymą, kaip apsirengus nedera vaikščioti ir kada baigiasi jūsų kontoros oficialus darbo laikas.
Kiek taisyklių reguliuoja valstybės tarnautojo gyvenimą? Valstybės tarnybos departamento interneto puslapyje pateikti 4 įstatymai, 34 nutarimai, 7 Vidaus reikalų ministro ir 12 Valstybės tarnybos departamento direktoriaus įsakymų. Prie to dar pridėkit 50–100 vidaus tvarkų. Ir dar aibę teisės aktų, kuriuos jis turi išmanyti dirbdamas konkrečioje srityje: aplinkosaugos, energetikos, švietimo... O po patalpinkime į šią terpę jaunuolį (ar jaunuolę), šviesiomis spindinčiomis akimis, kuris nuoširdžiai sako, kad norėtų pasitarnauti Tėvynei. Šviesa akyse prigesta jau ties antrąja dešimtimi taisyklių ir reglamentų. Dar mažiau jos lieka, kai nepatenkintas mokesčių mokėtojas apšaukia jį, apdovanodamas tokiais epitetais, kuriuos viešai minėti būtų gėda. Tai kaip ten su tuo entuziazmu dirbti valstybei? Kurti? J. Marcinkevičiaus Mindaugas prabyla:
„O gal Tėvynę reikia visą laiką
Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?
Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.
Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!
Lipdyt ir kurti...“
Skamba išties kilniai – kurti Tėvynę, kurti Valstybę. Bet valstybės tarnautojai nemylimi ne mažiau nei E. Kalėdos to paties pavadinimo knygos herojai. Nemylimi tų, kuriems dirba, nemylimi tų, kas turėtų juos įkvėpti ir vesti į priekį. Biurokratai, valdininkai, „valdžiažmogiai“ – tikrai ne galutinis epitetų, kuriais apdovanojami valstybės tarnautojai, skaičius. Ir pamirškime legendą, kad į valstybės tarnybą žmonės veržte veržiasi. Į paskutinius konkursus, kuriuose man teko dalyvauti, atėjo vos 1–2 žmonės. O per pastaruosius pusę metų buvo atvejų, kai neatėjo niekas. Kodėl? Klausimas retorinis. Ateiti dirbti į valstybės tarnybos sistemą, tarp painių reglamentų labirintų ir žinant, kad kaimyno, visos visuomenės akyse tapsi „valdžiažmogiu“, išdrįs ne kiekvienas. Ir antrą legendą apie stebuklingus atlyginimus taip pat reikėtų pamiršti – 47 proc. viešojo sektoriaus darbuotojų, t. y. kas antras, uždirba iki 560 eur „į rankas“ (oficialūs Statistikos departamento duomenys). Stebuklų nėra.
Netoli Vilniaus esančiame Europos parke yra skulptūra, graudžiu pavadinimu „Requem mirusiam poniui“. Pasukus geležinį ratą, pasigirsta toks gailus girgždančio metalo garsas. Panašiai girgžda ir Lietuvos valstybės tarnybos sistema. Ji tikrai reikalauja esminių pokyčių: lankstumo, efektyvumo, konkurencingumo. Bet kaltinti žmonės už sistemos ydas, tas pats kaip kaltinti parduotuvės kasininkę už per dideles kainas – ji lyg ir yra prekybos sistemos dalis, bet ne kažin kiek priklauso nuo jos valios.
Klestinčiai valstybei kurti būtini tie jaunuoliai degančiomis akimis, bet jų pritraukimui į viešąjį sektorių, būtina grąžinti valstybės tarnybai prestižą. Nelengvas uždavinys, bet jame ne tiek jau daug nežinomųjų, kad būtų neišsprendžiamas. Mūsų kaimynas privatus sektorius pasirengęs mielai dalintis geriausiomis praktikomis ir patirtimis, ir dažnai – be jokio atlygio, reikia tik žengti pirmą žingsnį iš tos komforto zonos, kuri valstybės tarnautojų taip mėgstama ir vieningai vadinama „tokia tvarka“. Vienas svarbiausių viešojo sektoriaus iššūkių – su mažiau padaryti daugiau. Ir valstybės tarnautojų reikia mažiau, bet dirbančių kokybiškai ir uždirbančių konkurencingą atlyginimą. Daugiau skaidrumo ir pagarbos klientui (taip taip, juk iš esmės visi piliečiai yra valstybės klientai). Ir viena svarbiausių mūsų valstybės sėkmės prielaidų – pagarba dirbančiam, kuriančiam žmogui, nepriklausomai nuo jo pasirinktos srities.