Gręžiamės atgal į svarbiausius metų įvykius tam, kad juose išskaitytume tendencijas, kurios formuoja mūsų dabartį ir lems ateitį.
Pradėsiu nuo dviejų karščiausių įvykių, kuriuose galima įskaityti mūsų laiko ženklus. Lapkričio pabaigoje, reaguodama į Seimo akibrokštą nusprendžiau trauktis iš Lietuvos Laisvės premijos komisijos pirmininkės pareigų. Šis sprendimas parodė, kad pas mus istoriją vis dar bandoma laikyti politikos tarnaite. Kitaip tariant, siekdamos trumpalaikių politinių tikslų, tam tikros politinės grupuotės iškraipo istoriją ir bruka piliečiams mitus, kuriuose prof. V. Landsbergiui tėra numatytas kiršintojo ir kolūkių griovėjo vaidmuo.
Šis mitas pardavinėjamas piliečiams, kurie gyvena sovietmečio nostalgijomis, yra nepatenkinti dabartine vakarietiška šalies kryptimi. Vargu ar po šiemetinio Seimo akibrokšto Laisvės premija dar galės būti teikiama apskritai, nes tų, kurie gyvena pagal Orwello „Gyvulių ūkio“ logiką, dėka ši premija jau tapo politinių žaidimų įkaite.
Kitas svarbus, o kartu ir itin skaudus įvykis, buvo teroristiniai išpuoliai Paryžiuje. Šių išpuolių tikslas buvo akivaizdus – pasėti baimę tarp eilinių piliečių, pasiųsti jiems žinią, kad bijokite, nes ramybės ir saugumo dienos baigėsi, o nuo šiol kiekviena diena žada bauginančią nežinomybę. Šių išpuolių akivaizdoje svarbu suvokti, kad, norint užtikrinti valstybės ir piliečių saugumą, minkštosios galios jau nebepakanka. Būtina ne tik stiprinti išorinių ES sienų kontrolę ir akyliau stebėti atvykstančius pabėgėlius, tačiau ir atsakyti į labai svarbų klausimą, kaip radikalizuojami jauni žmonės, gimę ir augę Europos Sąjungos teritorijoje. Kodėl ilgą laiką buvo pro pirštus žiūrima į tai, kaip dalis Vakarų Europos didmiesčių rajonų tampa uždarais getais, kuriuose klesti radikalizmas, o policija jau nebedrįsta kelti kojos? Paryžiaus įvykiai privalo paskatinti Europą sustoti ir gerai įvertinti savo veiksmus ir pasirinkimus.
O dabar grįžkime į metų pradžią. 2015 metais Lietuva tapo euro zonos nare. Galima drąsiai teigti, kad tai yra didžiulis mūsų strateginis laimėjimas įsitvirtinant Vakaruose, kuriant vieningą ir solidarią Europą. Narystė euro zonoje yra ne tik privilegija, tačiau kartu ir didžiulė atsakomybė, užgulanti mūsų pečius. Kuriame ne tik savo, tačiau ir Europos ateitį. Euro zona, kaip parodė Graikijos krizė, nėra namai be dūmų, nėra sąjunga be problemų, tačiau verčiau būti sprendėjais, o ne tais, už kuriuos sprendžia kiti.
2015 metais pirmą kartą dalyvavome tiesioginiuose merų rinkimuose. Tikiu, kad privalome ir toliau stiprinti vietos savivaldą, kuri yra arčiausiai žmonių. Demokratija gyvybinga bus tik tada, kai piliečiai jaus, kad patys turi svarų balsą sprendžiant jiems svarbius klausimus.
Šiais metais taip pat sugrįžome prie šauktinių kariuomenės. Džiugu, kad labai daug jaunuolių laisva valia tapo savanoriais nelaukdami, kol bus pašaukti. Savanoriai, šauliai įrodo, kad jaunimas, priešingai nei kartais bandoma parodyti, yra sąmoningas ir galvojantis ne tik apie save, tačiau ir apie savo bendruomenę bei Tėvynę.
Reikia nustoti kalbėti, kad jaunimas yra mūsų šalies ateitis. Jie yra mūsų dabartis. Jie yra tie, kuriems atėjo metas perimti estafetę iš vyresnės kartos. Šiemet į amžinybę iškeliavo šviesieji mūsų nepriklausomybės patriarchai Algirdas Vaclovas Patackas ir Romualdas Ozolas, režisierė Galina Dauguvietytė, maestro Stasys Povilaitis. Brangus jų atminimas, tikiu, visada liks įkvėpimo šaltiniu dabarties kartoms, kurios šiandien privalo užpildyti politikos ir kultūros nišą, kurią išeinantieji palieka.
2015 metais Europa susidūrė ir su pabėgėlių krize. Turime nuoširdžiai pripažinti, kad dėl šios krizės ištakų kaltę privalo prisiimti ir Europa, įskaitant ir mus. Pernelyg ilgai abejingai stebėjome tai, kas vyksta Vidurio Rytuose, pernelyg ilgai abejingai delsėme, kol pabėgėliai plūdo į Graikiją, Italiją ar Maltą, kai pildėsi pabėgėlių stovyklos Turkijoje, Jordanijoje, Libane. Užuot griebęsi spręsti problemos priežastis, tiesiog gesiname gaisrus, ir jau dabar puikiai suprantame, kad išeitis tikrai nėra visų Sirijos, Afganistano ar Irako gyventojų perkėlimas į Europą. Išeitis yra viena – sudaryti sąlygas šiems žmonėms grįžti į savo tėvynę, o tai įmanoma tik tada, kai regione įsivyraus taika.
Privalome padėti karo pabėgėliams, privalome kolektyviai dalytis atsakomybe, tačiau iš viršaus nuleidžiamos kvotos nėra išeitis, nes tokia prieiga visiškai nepaiso demokratinių normų, valstybių suvereniteto, neatsižvelgia į nacionalinius interesus ir integracinius pajėgumus. Europa turi būti dialogo, o ne diktato erdvė. Šis principas galioja kalbant ne tik apie pabėgėlius, tačiau ir tokias svarbias visai Europai sritis kaip energetinis saugumas, saugumo politika.
Be to, kalbant apie pabėgėlius, nedera pamiršti ir nacionalinio saugumo dėmens. Kaip užtikrinti, kad kartu su tūkstantiniais pabėgėlių srautais į Europą nepatektų vadinamosios Islamo valstybės smogikai? Kaip efektyviai vykdyti įtarimą keliančių asmenų kontrolę ir sekimą, kaip užtikrinti efektyvų keitimąsi turima informacija tarp Europos valstybių? Tai yra klausimai, nuo kurių priklauso mūsų pačių saugumas.
Svarbių įvykių, iškilių sukakčių ir skaudžių netekčių 2015 metais būta ir daugiau. Tačiau svarbu pabrėžti tai, kad visas šis mano, kaip politikės, kalbėjimas apie tai, kas buvo, taps tuščias, jeigu viena akimi jau nežvelgsime į ateitį. Kas iš tų pasiekimų, jeigu negalvosime, kaip juos paversti pamatu kitiems ateities laimėjimams? Ar kalbėjimas apie problemas neprimins paprasčiausio verkšlenimo, jeigu tuo pačiu metu nemėginsime rasti išeičių, kurios ateityje padėtų įveikti iškilusius rūpesčius? Kitaip tariant, politikui yra būtina ilgalaikė vizija, kuri būtų ne fantazija, neturinti atramos kasdienybėje, ir ne tušti pažadai, skirti trumpalaikiams poreikiams patenkinti.
Demokratija bus stipri tik tada, kai ji bus ne tik liberali, t. y. įsiklausanti į kiekvieno piliečio balsą, tačiau ir girdinti patarimus tų, kurie buvo iki mūsų. Tokią demokratiją G. K. Čestertonas vadino mirusiųjų demokratija, kai išmintingi žmonės, plaukdami į ateitį, kaip kompasu naudojasi buvusių kartų palikimu, tradicijomis. Kam iš naujo išradinėti laivą, jeigu gali tiesiog patobulinti tą, kuris tau perduotas?
Tačiau kalbant apie pažangą, lygiai taip pat svarbu yra kalbėti ir apie galutinę stotelę. Kur mes plaukiame? Šių dienų politikoje – tiek Lietuvoje, tiek Europoje – galime įžvelgti krizės apraiškų būtent dėl to, kad, rodos, pametėme galutinę stotelę, o gal pagalvojome, kad viskas jau pasiekta. Juk ir Europos Sąjungą dažnai klaidingai suvokiame kaip savaime funkcionuojantį biurokratinį mechanizmą, kuriam nebereikia politikos, nes pakanka vien administravimo.
Tačiau šių dienų geopolitinių iššūkių akivaizdoje ši naivi iliuzija galutinai sudužo, kalbėti apie istorijos pabaigą dar tikrai per anksti. Tvirto moralinio stuburo ir aiškios vizijos neturinti politika yra pasmerkta pralaimėti prieš tuos, kurie sumaniai žaidžia „skaldyk ir valdyk“, prieš tuos, kurie kalba ne moralinių idealų, o brutalios galios, ekonominio spaudimo kalba. Mūsų atstovaujamos laisvės, demokratijos, žmogaus teisių vertybės bus gyvos tiek, kiek gebėsime už jas kovoti savo kasdienybėje, ir ne tik minkštosios, tačiau ir kietosios galios pavidalu. Negalime leisti, kad šie idealai užgestų Ukrainoje, kurios žmonės į Maidaną rinkosi su Europos Sąjungos vėliavomis, negalime leisti, kad šie idealai užgestų ir mūsų pačių viduje.
Prieš ketvirtį amžiaus Vidurio ir Rytų Europa parodė, kad stiprus tikėjimas idealais gali sugriauti net storiausias kalėjimo sienas. Visa tai yra įrodymas, kad ir šiandien galime būti ne tie, kurie nepraleidžia progos patylėti, o tie, kurie nebijo iššūkių ir turi aiškią stiprios valstybės ir vieningos Europos viziją.