I. Degutienė. ES yra mūsų namai, kuriuose mūsų balsas turi būti girdimas

Artėjantys Europos Parlamento rinkimai yra puiki proga diskutuoti ne tik apie tai, kuris politikas ir kodėl turėtų būti konkrečios partijos rinkiminio sąrašo viršuje, tačiau ir aptarti svarbiausius klausimus, susijusius su šiandien ES kylančiais iššūkiais ir galimu atsaku į juos.

Visi puikiai žinome pasakėčią, pasakojančią apie tai, kaip gulbė, vėžys ir lydeka visi trys įsikinkę bando tempti vieną vežimą. Aišku, kiekvienas į savo pusę. Mūsų politinis gyvenimas kartais primena šią pasakėčią. Taip, natūralu, kad skirtingas politines partijas, o kartu ir skirtingoms ideologijoms bei vertybėms atstovaujantys politikai bando tą vežimą patraukti į savo pusę.

Deja, neretai nutinka taip, kad dėmesys tiems, kurie tempia vežimą, užgožia idėjas. Pernelyg dažnai viešojoje erdvėje yra apsiribojama tik kandidatų asmenybių aptarimu ir per mažai dėmesio skiriama programinėms nuostatoms. Visą dėmesį sutelkus į gulbę, vėžį ir lydeką, pamirštama, kas yra pačiame vežime. Tuo tarpu artėjantys Europos parlamento rinkimai yra puiki proga diskutuoti ne tik apie tai, kuris politikas ir kodėl turėtų būti konkrečios partijos rinkiminio sąrašo viršuje, tačiau ir aptarti svarbiausius klausimus, susijusius su šiandien ES kylančiais iššūkiais ir galimu Lietuvos atsaku į juos.

Europos Parlamentas Lietuvoje dažnai nepelnytai nuvertinamas. Negalima leisti, kad tai taptų vieta, kurioje buriasi teisiami, politiškai save diskreditavę asmenys. Negalime ten siųsti ir atstovų, kurių svarbiausias tikslas – patogus ir gerai aprūpintas laiko praleidimas. Tokių pavyzdžių, deja, yra.

Politiko pasiekimai Europos Parlamente yra matuojami ne jo pasisakymų skaičiumi, o veikiau jo gebėjimu paveikti sprendimų priėmimo procesą. Politikas turi siekti būti išgirstas, o tam būtina tiek puiki reputacija, tiek kitų Europos Parlamento narių pagarba bei sukauptas socialinis kapitalas. Vadinasi, tai yra institucija, reikalaujanti užgrūdintų politikos vilkų. Tai nereiškia, kad Europos Parlamente nėra pageidaujami jauni, veržlūs, idėjų nestokojantys politikai. Tai veikiau reiškia, kad tas jaunimas prieš keldamas sparnus į Briuselį turi būti užsiauginęs politinius raumenis.

Europos Parlamentas yra ta vieta, kurioje verda aktyvios diskusijos dėl visos ES ateities. Todėl artėjantys rinkimai yra puiki galimybė kelti fundamentalius klausimus, susijusius su Sąjungos perspektyvomis. Visus šiuos klausimus galima suskirstyti į dvi didesnes grupes. Į pirmąją patektų visi klausimai, susiję su institucinėmis sąjungos reformomis, o į antrąją – vertybiniai klausimai, apibrėžiantys pačius ES pamatus. Galima netgi teigti, kad, neatsakius pastarųjų, negalima tikėtis ir sėkmingų ilgalaikių institucinių reformų.

Popiežius emeritas Benediktas XVI ne kartą akcentavo, kad Europa yra atsidūrusi kryžkelėje. Taip vadinasi ir viena iš jo knygų, aptariančių Europą ištikusios moralinės ir dvasinės krizės priežastis. Amerikiečių teologas George‘as Weigelis dabartinę padėtį taikliai apibūdina kaip kryžkelę, kurioje būtina rinktis tolimesnį iš dviejų galimų kelių. Vienas iš jų veda į tai, ką Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą, o kitas ragina atsigręžti į krikščioniškas Europos šaknis ir tuo pačiu pamatines dorybes, be kurių neįmanoma sveika ir gyvybinga viešoji erdvė. Vieną kelią simbolizuoja postmodernistinis kubas, kitą – katedra.

Artėjantys Europos Parlamento rinkimai tiek partijas, tiek rinkėjus ragina apsispręsti, kuriuo keliu turi žengti Europa. Akivaizdu, jog Europos kairieji ir liberalai žengia pirmuoju keliu. Tuo tarpu nediskutuotinas Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatų uždavinys aiškus – būti pirmose gretose tų, kurie gina gyvybės kultūrą, krikščioniškas tradicijas, solidarumo ir subsidiarumo principus.

Pažanga yra vienas dažniausiai Europos politikų lūpose skambančių terminų. Tačiau panašu, kad kartais Europa pasiduoda vaduotojų iš tradicijų diktatui, reiškiančiam tai, kad pažanga vadinamas paprasčiausias visa ko išardymas, pradedant lytimi, šeima ir baigiant tautine valstybe. Pasidavę šiai įtakai nė nepastebime, kad baigiame išmontuoti tuos pamatus, ant kurių ES tėvai siekė pastatyti visą bendrijos ateitį. O juk siekiant išmatuoti pažangą, verta atsigręžti į ES tėvus kūrėjus ir paklausti savęs, kiek pasistūmėjome siekdami įgyvendinti idėjas, kurias savo darbais įkūnijo tokios asmenybės kaip Konradas Adenaueris bei Robertas Schumanas.

Vienas esminių klausimų, susijusių su ES ateitimi, yra gilesnė integracija. Kitaip tariant, kokie klausimai bus palikti nacionalinės valstybės kompetencijai, o kas taps išimtinai ES prerogatyva. Pačios ES deklaruojamas subsidiarumo principas reiškia, kad tos sritys, su kuriomis puikiai gali susitvarkyti vietos savivalda ar nacionalinė valdžia neturi būti perduotos aukštesnei valdžiai. Tik taip galima užtikrinti, kad ES nekamuos demokratijos trūkumas, o piliečiai nesijaus, kad sprendimų priėmimas yra visiškai nuo jų atitolęs ir vyksta kažkur tolimuose Briuselio ar Strasbūro kabinetuose. Juk demokratija nėra tik pamatinių žmogaus teisių užtikrinimas, sklandus svarbiausių institucijų veikimas, tačiau ir kuo aktyvesnis piliečių įtraukimas į problemų sprendimą.

Kalbėdami apie ES integraciją, turime aiškiai paklausti, ar politinė sąjunga yra įmanoma be vertybinės sąjungos? Ar turime remti ES politinės sąjungos ar federacinės Europos idėją, kai pati Europa nelabai žino, kur eina ir ko siekia? Juk bendros institucijos tik saisto, tačiau suvienyti ir suburti gali tik bendros vertybės.

Esame 28 valstybių šeimos nariai. Esame namuose. Tiesa, kartais pasigirsta raginimų, kad esame tarsi mažesnysis brolis, todėl dera klausyti vyresnių ir stipresnių. Retkarčiais nuskamba ir raginimai nepraleisti progos patylėti, o tiesiog paklusti. Tačiau, jei jau esame šeimoje, jei esame savo namuose, tai turime teisę, o kartu ir pareigą kelti klausimus, turime teisę būti išklausyti diskusijose, kuriose sprendžiamas ES, o kartu ir mūsų pačių likimas.

Svarbu, kad patys nebijotume būti lyderiais, tais, kurie ne tik klauso ir vykdo, tačiau ir inicijuoja. Lietuvai itin svarbus yra energetinio saugumo klausimas, tad iš mūsų europarlamentarų derėtų laukti lyderystės šiuo klausimu. Būtina stiprinti ES išorinę energetikos politiką ir nepamiršti buvusio parlamento pirmininko Jerzy Buzeko bei buvusio Europos Komisijos prezidento Jacques‘o Delorso kadaise išsakytos vizijos dėl bendros ES dujų pirkimo agentūros sukūrimo. Šios institucijos sukūrimas lemtų tai, kad su Rusija dėl dujų kainų jau derėtųsi ne Lietuva, ne Vokietija ir ne kuri kita valstybė, o ES institucija, kuri būtų atsakinga už centralizuotą dujų įsigijimą. Taip būtų užkirstas kelias Rusijos galimybėms nustatant kainą vadovautis ne rinka, o politiniais sumetimais, kurie yra ne kas kita kaip dvigubų standartų taikymas.

Dalyvaudami Europos Parlamento kasdienėje veikloje kaip niekas kitas galime priminti apie Rusijos pasitelkiamas spaudimo priemones ir siūlyti instrumentus tą spaudimą atremti. Istorija, nutikusi su mūsų pieno gamintojais, yra tik vienas iš Rusijos spaudimo pavyzdžių. Verta kelti klausimą, ar ES nevertėtų sukurti specialios institucijos, kuri reguliuotų prekybinius konfliktus, o svarbiausia užsiimtų jų prevencija. Tikiu, kad mūsų politikai drąsiai kels šias idėjas ir taip įrodys, kad šūkis, jog Lietuva yra drąsi šalis, nėra tik muilo burbulas ar tuščia savigyra, o realybė, atspindinti mūsų norą drąsiai ginti savo viziją, pamatines vertybes, be jokių dvejonių prisiimant atsakomybę už Europos dabartį ir ateitį.