Apie ką mums šiandien kalba Mindaugo karūnavimo diena, dar vadinama Valstybės diena? Manau, kad į šią datą turime žvelgti vasario 16-osios ir kovo 11-osios dienų kontekste. Manau, kad tiek tarpukario Lietuvos nepriklausomybės tėvai, tiek tie žmonės, kurių dėka šiandien galime džiaugtis laisva ir nepriklausoma Lietuva siekė panašaus dalyko, ko prieš beveik aštuonis amžius siekė ir karaliumi vainikuotas Mindaugas.
Tiek jie, tiek Mindaugas troško, kad Lietuva būtų ne paribio valstybė, priklausoma nuo svetimųjų malonės, o lygiavertė savo laikmečio tarptautinės bendruomenės narė, galinti pati tvarkyti savo reikalus, turinti balsą, į kurį įsiklausoma. Jie visi siekė, kad Lietuva apskritai egzistuotų, o ne būtų praryta kaimyninių valstybių.
Lietuva yra geopolitinis stebuklas. Mūsų valstybė, ar tai būtų XIII, ar XX amžius, kūrėsi itin sudėtingomis sąlygomis. Mūsų laisvė, nepriklausomybė niekada nebuvo savaime suprantama duotybė, o tik kovos, didvyriškų pastangų, pasiaukojimo rezultatas. Šį rezultatą pasiekė žmonės, kurie visų pirma klausė ne to, ką gaus iš tėvynės, o tai, ką patys iš pradžių gali jai duoti, kad kažkada ateityje galėtų rinkti pasėto derliaus vaisius.
Galime klausti, kiek gi „svėrė“ karaliaus Mindaugo karūna. Atsakymas šiuo atveju yra neišreiškiamas skaičiumi, kuris nurodytų konkretų svorį.
Ši karūna „svėrė“ visos valstybės ateitį, jos likimą. Lietuvai buvo iškilęs hamletiškas klausimas – būti ar nebūti. Į tokį patį klausimą turėjome atsakyti ir 1918 bei 1990 metais. Sąmoningai ir tvirtai pasirinkome būtį. Tad šiandien jau veikiau klausiame kiek kitaip – kaip turime būti? Esame ES ir NATO nariai, o tai labai svarbus mūsų nepriklausomybės pamatų sustiprinimas. Šiandieninėje situacijoje galime išlikti tik būdami tvirtų sąjungininkų, kuriuos vienija bendros vertybės ir įsipareigojimai, draugijoje. Nepriklausomybė nereiškia vienatvės, o veikiau pasiryžimą veikti draugėje bendrų idealų šviesoje. Stiprus yra tas, kuris sugeba prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitą.
Šiandieninis mus supantis pasaulis nestokoja iššūkių – susiduriame ne tik su karu Ukrainoje ir vis agresyvesne Rusijos politika, tačiau ir su Graikijos krize, karais Sirijoje ir Irake, dėl kurių į Europą plūsta tūkstančiai pabėgėlių. Nesame pasyvūs viso to stebėtojai, o veikiau priešingai – tie, iš kurių tikimasi aiškios pozicijos priimant svarbius sprendimus ir aktyvaus vaidmens tuos sprendimus įgyvendinant.
Nestokojame iššūkių ir šalies viduje – vis dar akis bado socialinė atskirtis, ramybės neduoda net į viešąją erdvę besiveržianti patyčių kultūra, nerimauti verčia emigracijos rodikliai. Liaudies išmintis sako, kad nėra namų be dūmų. Tiesa, nėra ir valstybių, nesusiduriančių su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Svarbiausia yra suvokti, kad Tėvynė nėra tik kažkokia tai abstrakcija, kad visos tos problemos ir iššūkiai yra kažkieno kito, bet tik jau ne mano. Tėvynė yra tarsi pažadėtoji žemė, kurioje esame pašaukti kurti, augti, darbuotis, plėtoti savo kultūrą, tradicijas.
Kuo gi skiriasi šeimininkas nuo tarno? Tarnas visada suras progą besti pirštų į kitą ir sakyti, kad tai jis yra kaltas, tai jis yra atsakingas. Jis neigs savo atsakomybę, o kartu ir savo laisvę. Jis reikalaus gauti, nes juk šeimininkas privalo pasirūpinti savo tarnu, tačiau užsikimš ausis, kai bus kalbama apie tai, ką privalo duoti jis pats.
Šiandien turime nepriklausomą valstybę, tačiau ar turime nepriklausomą ir laisvą žmogų? Ar įveikėme mums tiek cariniais laikais, tiek sovietmečiu skiepytą vergo, kuris privalo tylėti ir klusniai vykdyti, mentalitetą? Ar savo Tėvynėje, mums pažadėtoje žemėje, esame šeimininkais? Ar jaučiamės taip, kad Lietuvos likimas priklausytų ne nuo kieno nors kito, o nuo mūsų pačių ir konkrečiai to, ką darau čia ir dabar?
Manau, kad šie klausimai atspindi aktualius šios dienos iššūkius, kuriuos turime spręsti norėdami sutvirtinti savo valstybingumo pamatus, siekdami glaudesnio ryšio tarp valstybės ir jos piliečių. Politika nėra ir negali būti tik administravimas, kuris rūpinasi tik protingu išteklių paskirstymu. Politika visų pirma kalba apie vertybes, o visų svarbiausias klausimas yra tai, ant kokių vertybinių pamatų mes statome savo valstybingumą ir kokie vertybiniai saitai saisto mus kaip tautą.
Valstybė yra tarsi namai, kuriuos statome visi drauge. Karalius Mindaugas prieš šimtmečius tą valstybę įsivaizdavo vienaip, tarpukario Lietuvos patriarchai jau rėmėsi kitu projektu, mes savo ruožtu susiduriame su savo laikmečio iššūkiais. Tačiau esmė slypi tame, kiek mes asmeniškai esame įsipareigoję šio namo statyboms. Valstybės dieną būtent ir raginu kiekvieną visų pirma pačiam sau sąžiningai atsakyti į šį klausimą.