Metrai ir centimetrai pirmyn
Vienas ryškiausių žingsnių į priekį – kailinių žvėrelių fermų draudimas. Jis žymi mąstysenos progresą: pinigai ir prabanga neturi būti kuriami silpnesnės būtybės kančios sąskaita. Iki šio pokyčio „Tuščių narvų“ ir kitų aktyvistų dėka eita bene dešimtmetį, pakeliui susidurta su darbo vietų regionuose šantažu (nutylint, kokias darbo sąlygas ir vertę tos vietos kuria), požiūrio į gyvūnus demonizavimu, niekinimu, tačiau laimei nuo 2027-ųjų, draudimui įsigaliojus pilna apimtimi, visgi prisijungsime prie kitų 19-os Europos valstybių, kuriose šis barbariškas elgesys su gyvūnais išgyvendintas anksčiau.
Nuo liepos įsigaliojo draudimas prekybos centruose nemokamai dalinti itin plonus plastikinius maišelius. Juo tarsi pripažinome, kad laikas neatsakingam ir pertekliniam vartojimui tiksi į pabaigą. Tarsi tarėme, kad vienkartinis vartojimas lygia greta reiškia taršą ir turi kainuoti. Tačiau užsimerkėme prieš rizikas, kurias atneša neefektyvus sprendimo įgyvendinimas. Maišelius prekybos centrai įkainojo vos vienu centu ir užtikrino menką įkainio laikymosi kontrolę, kas įprotį rinktis nepakuoti ar pakuoti į daugkartines priemones ugdo ne visiems. Neturėjome jokios parengiamosios kampanijos, kuri įtikintų pirkėją šio sprendimo nauda aplinkai ir piniginei bei neleistų pasiduoti pagundai tiesiog pasinaudoti vis dar nemokamais kepinių skyriaus maišeliais. Tačiau svarbiausia – nebuvo dialogo tarp sprendimo priėmėjų ir verslo. Todėl šiandien parduotuvėse vis dažniau matome tokį reiškinį kaip plastikine šviežumo plėvele aptraukta paprika ar į putplastį įpakuotas „ekologiškas“ obuolys.
Panaši situacija ir dėl sprendimo leisti prekiauti pasibaigusio galiojimo, bet vis dar tinkamais vartoti maisto produktais. Maisto švaistymas Lietuvoje yra didžiulė problema – vidutiniškai vienam lietuviui per metus tenka net 141 kilogramas išmesto maisto. Priėmus pataisą pirkėjai bent teoriškai turės šansą nusipirkti pigesnę ir vis dar kokybišką prekę, taip užkertant kelią jos patekimui į šiukšliadėžę. Kita vertus, labdaros organizacijos jau anksčiau skambino varpais dėl prekybininkų polinkio tempti iki paskutinės minutės – net ir matant, kad produkto galiojimo trukmė baigiasi, mėginti ją parduoti, vietoje to, kad protingu laiku perdavus ją „Maisto bankui“ ar kitai organizacijai realios jos suvartojimo galimybės išaugtų. Ar minimas sprendimas tokį polinkį sustiprins, priklauso nuo prekybininkų sąmoningumo. O jis, panašu, paliktas savieigai.
Dar viena maža pergalė, kurią svarbu prisiminti – šiemet pagaliau neišduotas leidimas vykti „Vilniaus fejerijai“. Avansu Europos Žaliosios sostinės titulą iškovojęs Vilnius vietos pirotechnikai neturėtų turėti apskritai. Gerai tai, kad pagal nutylėjimą fejerverkai jau neleidžiami viešuose savivaldybės renginiuose. Gerai, kad iš taršios ir baimę keliančios vienkartinės pseudopramogos nebeleidžiama krautis pinigų ir festivalių verslui. Tačiau dar geriau būtų, jei visas miestas būtų paskelbtas zona be fejerverkų ir tai būtų įtvirtinta juodu ant balto savivaldybės lygmens teisės aktuose. Tai garantuotų ir pozicijos ilgalaikiškumą, ir sumažintų rizikas garso ir sprogimų mėgėjams alkoholio ar šventinės nuotaikos fone išsaugoti pirštus, akis ir apsaugą nuo ieškinių dėl ne ten nuklydusios petardos suniokoto turto.
Nuo 2024 m. sausio Aplinkos apsaugos departamentas bus įgaliotas keliuose tikrinti automobilių keliamą taršą. Teisės aktų pakeitimai leis aplinkosaugininkams be kitų institucijų dalyvavimo tikrinti ir nustatyti, ar automobiliai viršija numatytas oro taršos normas bei „čia ir dabar“ panaikinti techninės apžiūros dokumentų galiojimą. Oro tarša žudo. O žudydama kainuoja pinigus, kuriuos išleidžiame pirkdami vaistus ligoms gydyti; pinigus, kuriuos prarandame, neidami į darbą ir nekurdami vertės. Oro tarša žudo ir aplinkos būklę, ekosistemas. Todėl sprendimai identifikuojantys ir užkardantys taršėjus būtini. Žinoma, kiek efektyvus bus šis, parodys laikas. Besidomintys žino, kad tai skaudus kompromisas priimtas neradus valios įvesti padorų automobilių taršos mokestį. Na, bet eikime avansu ir priimkime tai kaip centimetrą į priekį.
Atgalios nešantis stovėjimas vietoje ir rudasis gaisras
Vasarą daug kas pirmą kartą susipažino su seniai veikiančiu bet iki šiol dėmesio stokojusiu ponu žievėgraužiu tipografu: 4–5 milimetrų dydžio vabalu, kuris spygliuočių žievėje grauždamas ornamentus gali pražudyti ištisus eglynų masyvus. Šiam vabalui ypač palanku daugintis, kai lauke karšta, o kai šilta ir žiemą, galimybės išgyventi jam dar didesnės. Kitaip tariant, klimato krizė šiam vabalui atveria dideles galimybes, o mums savo ruožtu „dovanoja“ sergančius ir džiūstančius miškus. Būtent žievėgraužio tipografo aktyvumas naikinant eglynus lėmė, kad net dalyje savivaldybių šiemet buvo paskelbta stichinės nelaimės padėtis.
Liaudiškai ruduoju gaisru tituluojama būklė išprovokavo ir kitą skandalą – galimą piktnaudžiavimą plynais kirtimais Lietuvos miškuose, ypač saugomose teritorijose. Dalis specialistų teigia, kad žievėgraužis yra natūralus sanitaras ir jo apnikti medžiai turi būti palikti miške. Kiti sako, kad vienintelis būdas apsaugoti eglynus yra žievėgraužio apniktų medžių iškirtimas ir sunaikinimas. Būtent pastaruoju požiūriu besivadovaujant paaiškėjo perteklinio miškų kirtimo mastas, taip pat išryškėjo seniai kamuojantis klausimas – kodėl kirsti leidžiama net ir saugomose teritorijose?
Visa tai į pirmaeiles antraštes iškėlė ir miškų politikos temą, kurią verkiant reikia tobulinti. Tik, deja, šiuo metu parlamente esantys politikai labiau mėgsta tai imituoti, nei iš tiesų tuo užsiimti. Raudoja raudas ir siūlo nereikalingus referendumus vietoj to, kad pasirašytų jau antrus metus vilkinamą Nacionalinį miškų susitarimą.
Būtent Nacionalinis miškų susitarimas galėtų įvesti logikos ir sąžiningumo į mūsų miškus. Juk prie jo dirbo per 400 skirtingus interesus atstovaujančių specialistų ir dokumente įtvirtino tokias nuostatas kaip daugumos plynųjų kirtimų saugomose teritorijose atsisakymas, griežtai saugomų miškų ploto padidinimas iki 10 proc. nuo visų Lietuvos miškų, iki 2050-ųjų šalies miškingumo padidinimas nuo dabartinių 33,7 proc. teritorijos iki 40 proc., Europos Sąjungos biologinės įvairovės ir miškų strategijų įgyvendinimas ir kitas. Nepaisant to, dokumentas tebedūla stalčiuose: parlamentinės partijos nedrįsta parašu įsipareigoti siekti šių tikslų įgyvendinimo.
„Medžiotojų frakcija“ ir įžeistų ego spektaklis
Šiemet sužinojome, kokie atkaklūs Seimo nariai gali būti, kai yra motyvuoti. Taip pat, kokį ego nešiojasi turtingi ir galingais norintys atrodyti vyrai (na, gerai, čia šaržuoju – nebūtinai vien vyrai). O iliustravo tai naktinio matymo taikiklių legalizavimo medžioklėje klausimas.
Po dešimtmečių nesėkmingų bandymų Seime naują kvėpavimą įgavo neformali „Medžiotojų frakcija“ ir manipuliuodama valstybės gynybos, afrikinių kiaulių maro ir kitais argumentais „prastūmė“ papildomą medžioklės įrankį, kuris sudaro geresnes prielaidas brakonieriavimui miške, kurį vykstant pripažįsta patys medžiotojai.
Visas šis reikalas įsisiūbavo į amerikietiškus kalnelius. Šiuo metu esame kone aukščiausiame kalnelių taške – Prezidentas vetavo naktinio matymo taikiklių legalizavimo medžioklėje idėją. Dabar kamuolys – vėl Seimo pusėje, tik sprendžiama, į kieno balsą visgi įsiklausyti, bus jau pavasario sesijoje. Tenka viltis, kad ginklų pardavėjų, brakonierių ir vyrų, kurie jaučiasi valdantys medžioklės temos monopolį ir jau šiandien nelegaliai naudojantys 4000 eurų vertės žaisliukus balsai nebus traktuojami kaip viešas interesas, kurį ir turėtų ginti parlamentas.
Kur link žengti 2024 metais
Sakoma, kad kokia nuotaika ir mintimis sutiksi Naujus Metus, tokie jie ir bus. Todėl noriu kiekvienam už mus visus sprendimus priimančiam Seimo, Vyriausybės ar savivaldos lygmens politikui palinkėti nustoti ignoruoti klimato ir aplinkos krizę. Akivaizdu, kad nesugebame efektyviai mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų masto – emisijų kiekio sumažėjimas kiekvienais metais nesiekia procento. Tokie skaičiai sunkiai mums nušviečia kelią link tikslo 2050-aisiais tapti klimatu neutralia šalimi. Turime vos 26-erius metus tam pasiekti, kurie praskries greitai.
Todėl mums jau šiandien reikia valios, drąsos ir ryžto priimti sprendimus leidžiančius atsisakyti iškastinio kuro, nutraukti perteklinį ir vienkartinį vartojimą, užtikrinti didesnę lygybę ir teisingumą. Turime nustoti veikti tik dėl varnelės, kaip tą šiandien darome su maisto atliekų tvarkymu Vilniuje. Turime ne žodžiais, o darbais didinti viešojo transporto prieinamumą, mikromobilumo ir transporto elektrifikacijos sprendimus. Turime nebijoti pasakyti, kad reikia mažinti mėsos vartojimą. Turime nustoti pataikauti trąšas nenormuotai pilantiems, monokultūras auginantiems ir subsidijomis nepasotinamiems ūkininkams. Turime išdrįsti pasakyti, kad gyvenimo kokybė ir laimė nėra tas pat, kas vartojimas. Taip, trumpalaikėje perspektyvoje visa tai nepatogu, tačiau sprendimo dividendai ateityje – milžiniški. Linkiu 2024-aisiais to nepamiršti.