Ieva Kačinskaitė-Urbonienė. Vilnius ir atliekos: miestas daugiau negali skęsti šiukšlėse

Dar 2018 metų vasarą buvo akivaizdu, kad prie atliekų tvarkymo klausimų teks netrukus grįžti. Tai aiškiai rodė atliekų vežėjų bendravimo su savivaldybe kultūra, kai praėjus vos keliems mėnesiams po paslaugų teikimo sutarties pasirašymo ir darbo pagal sutartyje numatytas sąlygas, atliekų vežėjai nusprendė nutraukti paslaugų teikimo sutartį su savivaldybe.

Švelniai tariant, šantažo forma bendravę ir dar bent pusę metų Vilnių šiukšlėse skandinę vežėjai išsiderėjo „papildomų paslaugų“ sutartį su savivaldybe. Tai, neabejotinai, kainavo miestui. Kiek, tiksliai nepasako niekas, bet akivaizdu, kad bent 30 proc. daugiau, nei buvo numatyta viešojo konkurso metu. Papildomais pinigais pamaloninti vežėjai pradėjo tvarkytis geriau, tačiau vaizdeliai su šiukšlių krūvomis vis dar nepalieka „internetų“. Ir taip, čia Vilnius – Lietuvos sostinė.

Šią savaitę Vilniaus miesto savivaldybėje pradėtas svarstyti sprendimo projektas dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo. Paprastai tariant, atėjo metas nustatyti atliekų rinkliavos dydį 2020 metams. Na, ir čia prasideda visas įdomumas, su kuriuo, deja, nei aš, nei Darbo partijos frakcija negalime sutikti. Kas gi paaiškėja susipažinus su svarstomu projektu, kalbant apie rinkliavos dydį?

1. Dar 2018 metais buvo akivaizdu, kad rinkliavos dydis nustatytas netiksliai ir jį reikia skubiai keisti 2019 metams, kitu atveju, klimpsime į skolą. Bet... artėja savivaldos rinkimai, kuriems rinkliavų didinimas, na, niekaip prie programos netinka, tad delsiama dar metus. Rezultatas – nuostoliai siekia 8 mln. Eur.

2. Vežėjai nesilaiko paslaugų teikimo sutarties, o savivaldybė yra situacijos įkaitė ir tikrai ne šeimininkė, nes neturi svertų pati spręsti problemos.

3. Neįmanoma nustatyti dalies turto šeimininkų, todėl dalies mokesčių nesurinksime, nes nežinia, kam siųsti sąskaitas. Taip pat kai kurie objektai išimami iš skaičiuojamojo ploto, dėl to sumažėjo apmokestinimo bazė.

4. Kintamoji rinkliavos dalis nustatyta projekte, prieštarauja praėjusių metų tarybos nutarimui, skaičiuoti atliekas pagal principą „teršėjas moka“, t. y. pagal faktinius šiukšlių kilogramus.

5. Į rinkliavos dydį įskaičiuotas stambiagabaričių atliekų išvežimas visiems vilniečiams, nepaisant to, kad didžioji dalis tvarkingai moka mokesčius ir tvarkingai susitvarko savo remonto ar kitas didelių gabaritų atliekas!

6. Įvyko naujas atliekų vežėjų konkursas ir nupirktos paslaugos 2020–2026 metams. Paslaugų kaina dvigubai didesnė nei iki šiol.

7. Na, ir apskritai. Projektas stokoja skaidrumo ir pagrindimo, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar apskaičiuotas rinkliavos dydis yra teisingas.

Taigi, ką daryti? Trumpuoju laikotarpiu, nustatant kitų metų rinkliavos dydį, mes galime teisingai apskaičiuoti kainą gyventojams. Pirmiausia savivaldybė, žinodama apie susidarančius nuostolius ir nedarydama jokių pakeitimų 2019 metams, turėjo pasirengti, iš kur padengs įsiskolinimus. Vadinasi, galėjo sutaupyti, sukaupti reikiamą sumą ir turi už tai prisiimti atsakomybę, apmokant susidariusį nuostolį iš savo biudžeto ir neužkraunant šios naštos ant gyventojų pečių.

Antra, savivaldybė ir administratorius turi dėti visas pastangas ieškant pažeidėjų, kurie stambių gabaritų atliekas išmeta prie komunalinių atliekų konteinerių. Taip pat skatinti gyventojus atsakingai tvarkyti tokias atliekas, pranešti apie pažeidimus atsakingoms institucijoms, galbūt net įvesti skatinimo sistemą, o ne apmokestinti visus sąžiningai mokesčius mokančius vilniečius už tas paslaugas, kuriomis jie nesinaudoja.

Lygiai toks pat bendradarbiavimas kaip su gyventojais turi būti taikomas ir tarpinstituciniu lygmeniu. Jei yra privati nuosavybė – žemė ar nekilnojamas turtas, savivaldybė privalo aktyviau bendradarbiauti su kitomis institucijomis, nustatant šio turto savininkus ir įteikiant jiems mokėjimo pranešimus. Neabejoju, kad atsižvelgus į šiuos siūlomus pakeitimus, rinkliavos dydis sumažėtų.

Kitas aspektas – turime sėstis prie konsultacijų stalo ir ieškoti ilgalaikių sprendimų, kurie užtikrintų, kad savivaldybė daugiau niekada netaptų vežėjų įkaite. Suprantu, kad šias paslaugas galima pirkti rinkoje, tą ir darykime. Tačiau, jei rinka nepasiūlo kokybiškų paslaugų, sukurkime tam tikrą saugos pagalvę avarinėms situacijoms spręsti Vilniaus mieste.

Nepaisant visų išvardintų abejonių ir kylančių klausimų, manau, kad atliekų surinkimo reforma buvo reikalinga, o neklysta tik tie, kas nedaro nieko. Tačiau klaidų padaryta daug ir dabar turime puikią progą jas ištaisyti. Darbo partijos frakcijos vardu registravome pasiūlymus projektui ir darysime viską, kad komunalinių paslaugų kainos nekiltų ir rinkliavos dydis vilniečiams keistųsi tik tiek, kiek pagrįstai būtina ir tik taip, kad miestas daugiau neskęstų šiukšlėse.