Ieva Pakarklytė. Beglobiai gyvūnai mums – kaip šuniui penkta koja

Neseniai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) paviešino pranešimą apie gyvūnų globos organizacijos VšĮ „Penkta koja“ patikrinimo metu nustatytus pakartotinius gyvūnų gerovės pažeidimus. VMVT priėmė sprendimą uždrausti organizacijai priimti gyvūnus globai, kol nebus pašalinti nustatyti trūkumai.

Realybė yra tokia, kad Lietuvoje didžioji dauguma gyvūnų prieglaudų yra perpildytos. Neatsakingas gyvūnų dauginimas (ne veisimas, o dauginimas) lemia tai, kad prieglaudos kone nuolat laiko daugiau gyvūnų, negu leidžia turimi pajėgumai, dėl ko ne visada pavyksta užtikrinti visavertę priglaustų gyvūnų gerovę. Sakysite, tai nereikia priimti tų beglobių gyvūnų. O tai kur juos padėti?

Esminis klausimas, kuriam turime ieškoti sprendimų – kaip sumažinti beglobių gyvūnų skaičių Lietuvoje. Vieno recepto čia nėra, tačiau dalį sprendimų atsakingos institucijos gali priimti ir vykdyti jau dabar:

1) privalomas gyvūnų augintinių ženklinimas ir registravimas. Jau kurį laiką Lietuvoje yra privaloma ženklinti ir registruoti gyvūnus augintinius (šunis, kates ir šeškus). Tačiau įrašyti įstatyme, kad tai yra privaloma, – nepakanka, būtina užtikrinti ir šio reikalavimo įgyvendinimą. Šiuo metu Lietuvoje jau paženklinta daugiau nei 377 tūkstančiai gyvūnų augintinių (apie 33 procentai visų augintinių) – 251 623 šunys (apie 46 proc.) ir 125 037 katės (apie 21 proc.). Ženklinimo privalomumas visiems gyvūnams augintiniams įsigaliojo tik prieš 2 metus, todėl suprantama, kodėl dar ne visi gyvūnai yra paženklinti, tačiau yra kur pasitempti.

2) gyvūnų augintinių sterilizacijos ir kastracijos programos. Dalis savivaldybių jau kuris laikas sėkmingai vykdo benamių kačių sterilizacijos programą „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“ (PSP). Turime plėsti gyvūnų sterilizacijos programas. Beglobių kačių atveju, tokie projektai kai kuriose savivaldybėse vykdomi labai aktyviai ir padeda gerokai sumažinti beglobių kačių skaičių – pavyzdžiui, pernai Vilniuje sterilizuotos 669 katės, o Utenoje – net 1164 katės.

Dar daugiau, galima parengti bei vykdyti sterilizacijos ir kastracijos programas ne tik beglobiams gyvūnams, bet ir privačių asmenų gyvūnams augintiniams. Vis dėlto, gyvūno kastracijos ar sterilizacijos paslauga nėra pigi, todėl verta apsvarstyti kompensavimo mechanizmus, ypač kaimo vietovėse.

3) griežtesnė gyvūnų daugintojų kontrolė. Ne paslaptis, kad populiariausios augintinių veislės yra aktyviai dauginamos, nesilaikant veisimo standartų ir veisiant gyvūnus, kurie net negali būti veisiami. Šiuo metu viename populiariausių skelbimų portalų galite rasti apie 1000 skelbimų su parduodamais šuniukais, didelė dalis parduodamų šuniukų yra be kilmės dokumentų. Ar šie nelegalūs daugintojai yra tikrinami VMVT? Kaip dažnai? Kokiais kriterijais vadovaujantis? Kiek iš VMVT gyvūnų augintinių veisėjų registre esančių veisėjų yra sąžiningi veisėjai, o kiek iš jų turime daugintojų?

Šiuo metu registre rasite 2549 gyvūnų augintinių veisėjus, kurie dauguma atvejų veisia ne po vieną gyvūną. Skaičiai yra milžiniški. Akivaizdu, kad norint užtikrinti tinkamą kontrolę, reikalingas kur kas didesnis VMVT dėmesys.

4) aktyvesnis savivaldybių įsitraukimas, savivaldybių ir gyvūnų prieglaudų bendradarbiavimas. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme numatyta, kad už bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų laikinąją globą savivaldybės teritorijose yra atsakingos savivaldybių administracijos. Kai kuriose savivaldybėse ši įstatymo numatyta funkcija vykdoma atsakingai, bet yra ir tokių, kurios sako, kad problemos su beglobiais gyvūnais neturi.

Vienas iš būdų savivaldybėms aktyviau įsitraukti į problemos sprendimą – jau minėtos PSP programos vykdymas, ko šiuo metu nedaro kone trečdalis savivaldybių administracijų. Taip pat konstruktyvus savivaldybių bendradarbiavimas su vietos gyvūnų globos namais yra kitas būdas, kaip spręsti beglobių gyvūnų klausimą. Nors didelė dalis prieglaudų nuolat būna visiškai užpildytos, tačiau pasitaiko situacijų, kai savivaldybės atsisako bendradarbiauti su vietos gyvūnų globos organizacijomis, net jei šios turi tam pajėgumų.

5) gyventojų švietimas. Galiausiai, ne mažiau svarbus yra švietimo aspektas. Jau nuo mažens turime edukuoti ir šviesti žmones apie atsakingą gyvūnų auginimą. Gyvūnas nėra daiktas ar žaislas, kurį nusibodus galima išmesti. Gyvūnas, augintinis yra gyva, jaučianti būtybė, kuria reikia nuolatos rūpintis ir skirti daug dėmesio. Todėl šuniukas kaip netikėta dovana Kalėdų proga yra labai prastas pasirinkimas.

Akivaizdu, kad priemonių situacijai pagerinti tikrai yra. Gaila, tačiau konstruktyvių pasiūlymų ir veiksmų beglobių gyvūnų kontrolės klausimu netenka girdėti nei iš VMVT, nei iš Aplinkos ar Žemės ūkio ministerijos. Gyvūnų prieglaudų kontrolė yra reikalingas dalykas, tačiau čia kreipdami reikšmingą dalį ribotų resursų, beglobių gyvūnų problemos neišspręsime.

Paradoksalu, tačiau ribojant prieglaudų galimybes priimti beglobius gyvūnus globai dėl gyvūnų gerovės pažeidimų, galima dar labiau pabloginti gyvūnų gerovės situaciją, jei greta nėra vykdomos beglobių gyvūnų skaičių mažinančios priemonės.

Todėl norėtųsi palinkėti, kad gyvūnų gerovės politiką formuojančios ir kontroliuojančios institucijos beglobių gyvūnų srityje didesnį dėmesį skirtų realiam gyvūnų gerovės siekiui, o ne tik formaliam teisės aktų įgyvendinimui.