Praėjusią savaitę kreipiausi į Generalinę prokurorę Nidą Grunskienę, prašydamas ištirti ESO 160 milijonų eurų istoriją. Mano įsitikinimu, šios pinigų surinkimo iš vartotojų epopėjos pamiršti negalima, nes: pirma, Lietuvos energetikos ūkyje kasmet daugėja neatsakytų klausimų dėl aukštų energijos kainų vartotojams; antra, panašu, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) negina vartotojų interesų taip, kaip turėtų pagal įstatymus; trečia, kyla klausimas, ar ESO ir (arba) VERT veiksmuose ar neveikime nėra nusikaltimo požymių: sukčiavimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, turto pasisavinimo ar turto iššvaistymo.
2018–2021 m. laikotarpiu ESO iš elektros vartotojų surinko 160 milijonų eurų investicijoms skirtų lėšų, kurių neinvestavo ir vėliau jas ar jų dalį išmokėjo dividendais, tarp jų ir privatiems akcininkams, kurie tuo laikotarpiu turėjo iki 7 proc. įmonės akcijų. Valstybės kontrolės auditas nustatė, kad dėl to kiekvienas elektros energijos vartotojas 2018–2021 metais ESO sumokėjo vidutiniškai 88,8 Eur daugiau, nei turėjo.
2023 m. lapkričio 14 d. kreipiausi į Lietuvos gyventojus paaiškindamas, kaip vadovaujantis teisės aktais, būtų galima nedelsiant išsireikalauti iš ESO permokėtas lėšas. Paraginau kreiptis į ESO, kad kiekvienam vartotojui praneštų, kiek permokėta.
Atsakydama ESO vartotojams atsiuntė standartinius bendrojo pobūdžio laiškus be konkrečių sumų. Nežinant įsiskolinimo sumos, užskaitymas, kurį siūliau kaip skolos atgavimo variantą, yra neįmanomas. Užskaičius didesnę sumą nei ESO skola konkrečiam vartotojui, įmonė netgi galėtų pradėti vartotojui brangiai kainuosiantį išieškojimo procesą.
Vis dėlto vieši pasisakymai atnešė pergalių.
Praeitų metų pabaigoje VERT planavo tvirtinti ESO pasiūlymą, kad lėšos buitiniams vartotojams būtų grąžintos per 15 metų. Po mano pasisakymų VERT nusprendė, kad buitiniams vartotojams ESO privalės grąžinti lėšas per kiek daugiau nei 2 metus, o verslui – per mažiau nei aštuonerius.
Taigi, nesitaikstydami su savivale nemažai laimėjome. Vis dėlto, Lietuvos energetikos ūkyje kasmet daugėja neatsakytų klausimų dėl aukštų energijos kainų, kas blogina žmonių gyvenimo kokybę bei mažina Lietuvos verslo konkurencingumą. Manau, kad VERT negina vartotojų interesų taip, kaip turėtų pagal įstatymus, todėl keliu klausimą, ar šiuo konkrečiu atveju, ESO ir (arba) VERT veiksmuose ar neveikime nėra nusikaltimo požymių.
ESO, kuri yra iš dalies privati, surinko lėšas iš konkrečių vartotojų, o grąžins jas į bendrą „vartotojų rinką“. Tai reiškia, kad vartotojas, kuris ESO yra permokėjęs konkrečią sumą, tos savo įmokėtos sumos neatgaus.
Pavyzdžiui, 2018–2021 metais, kas mėnesį suvartodami po 100 KWh elektros energijos, ESO sumokėjote 88 eurais daugiau nei turėjote. ESO mokėjimai yra „pririšti“ prie suvartoto elektros energijos kiekio: mažiau vartojate – mažesnis ir ESO mokestis, o daugiau elektros vartojantiems ESO įmokos didesnės.
2024-aisiais ESO ims grąžinti permoką. Jei vartosite daugiau elektros, nei 2018–2021-ųjų laikotarpiu, atgausite daugiau, jei mažiau – atgausite mažiau, o likusią dalį jūsų permokos atgaus tie, kurie suvartos daugiau. Jei įsirengsite saulės jėgainę, parduosite savo namą ar įmonę, išvyksite laikinai gyventi į kitą vietą, iš ESO pinigų išvis neatgausite – juos atgaus kiti.
Kyla klausimas, ar pagal vartotojų teisių apsaugos reikalavimus, bent vienam subjektui leidžiama pinigus paimti iš asmens, o permoką grąžinti ne jam konkrečiai, o bendrai į rinką?
Dar praeitais metais iš dalies privati ESO (šiuo metu dukterinė AB „Ignitis grupė“, kurios beveik trečdalį akcinio kapitalo valdo privatūs asmenys, įmonė) už viešus pasisakymus man atsiuntė įspėjimą, kuriame nurodė, kad kenkiu bendrovės dalykinei reputacijai. Atsakydamas viešai pareiškiu, kad ESO veiksmus vertinu atsižvelgdamas į visiems prieinamą informaciją.
ESO dalykinei reputacijai galėjo pakenkti kelerius metus iš eilės trukę šios įmonės veiksmai, surenkant iš vartotojų daugiau lėšų, nei buvo su VERT suderinta investuoti, ką konstatavo Valstybės kontrolės auditas. Šių veiksmų teisinį vertinimą pateikti gali tik prokuratūra ir teismas.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad 2023 m. birželio 1 d. iš Baudžiamojo kodekso buvo išbraukta BK 184 str. 4 d., kurioje numatyta bausmė už patikėto ar asmens žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą dėl neatsargumo.
Seimui šią nuostatą išbraukus, o Prezidentui pasirašius, atsakomybės už neatsargiai iššvaistytą valstybinį turtą nebeliko. Prokurorams nuo šiol reikės įrodyti, kad veiksmai atlikti tyčia, o ne dėl neatsargumo, kas gerokai apsunkina šios normos taikymą.
Greičiausiai šita nuostata galios „ir atgal“, nes dekriminalizuoja elgesio formą. Vietoje būtinumo griežtinti atsakomybę, politikai ją švelnina. Grynas sutapimas?