Ignas Vėgėlė. Kišeninis krašto apsaugos ministras, arba Kodėl perkėloje arkliai nekeičiami

Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pasirinko blogiausią laiką pranešti apie atsistatydinimą – ne šiaip penktadienio vakarą, prieš savaitgalį, bet dar ir Rusijos prezidento „rinkimų“ savaitgalį. Visuomenėje tris dienas kaip ugnis per sausą žolę sklido panika, o Premjerė Ingrida Šimonytė oriai tylėjo iki pirmadienio (savaitgalį reikia švęst!). Pats A. Anušauskas pažėrė dviprasmybių apie galimą korupciją krašto apsaugos sistemoje, tada – Premjerės pasiūlytą pareigų rokiruotę. Prezidentas Gitanas Nausėda ne mažiau oriai pažadėjo „išsiaiškinti“. Po 5 parų aiškiau nepasidarė.

Karo įbauginta Lietuva iki šiol neišgirdo nė vieno aiškaus ministro atsistatydinimo argumento ir paaiškinimo. A. Anušauskas tikrai nebuvo blogiausias ministras, greičiau – priešingai: nors ir darė klaidų, tačiau jos dažniausia buvo susijusios su netikusiais viešaisiais ryšiais (dėl galimai paviešintos valstybės paslapties net buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas). Galų gale tai geriausiai visuomenės vertinamas ministras šioje gebėjimų stokojančioje Vyriausybėje.

Kol kas A. Anušausko pasitraukimas apgaubtas paslaptingomis versijomis: nuo konservatorių jaunųjų ir konservatyviųjų grupių tarpusavio santykių aiškinimosi iki labai konkrečių korupcinių pavardžių ir schemų. Oficiali versija – Vyriausybės vadovės netenkino ministro tempas. Keista, kad daugiau nei ketverius metus tenkino, o likus keliems mėnesiams iki šios Vyriausybės darbo pabaigos – nebetenkina. Po susitikimo su Prezidentu G. Nausėda atsistatydinantis A. Anušauskas pareiškė apie galimas korupcines veikas krašto apsaugos sistemoje. Jis pabrėžė, kad „teko uždaryti duris kompanijoms“, kurios mėgino papirkinėti krašto apsaugos sistemos darbuotojus. Anot ministro, tos kompanijos „rado atviras duris pas kitus politikus“, o su kai kuriais ypač šiurkštaus kišimosi į viešuosius pirkimus atvejais teko supažindinti ir teisėsaugą. Vieni siekia už kelis milijardus eurų pirkti vokiečių tankų, kiti – vietoje gaminamų dronų. Viešojoje erdvėje sklando informacija, kad šiuo metu atliekamas Lietuvos krašto apsaugos biudžeto auditas, kurio išlaidos įspūdingos – beveik 4 milijardai eurų. Kad ir kaip būtų, vien STT atsakymo, kad po tokių skandalingų ministro pareiškimų nebuvo korupcinių tyrimų, nebeužteks. Iki šiol STT nedrįso tinkamai reaguoti nei į korupcinių rizikų pilną Rinkimų kodeksą bei lydimuosius aktus, nei į neteisėtą pandeminės paramos reguliavimą bei galimybę ją neskaidriai įsisavinti, nei į Valstybės kontrolės išvadas dėl neteisėtai panaudotų daugiau nei 3 milijardų eurų biudžeto lėšų ir t. t. Gal bent jau šį kartą STT išdrįs veikti pagal savo misiją – atliks rimtą ministro keliamų klausimų tyrimą: akivaizdu, kad valdžia netrukus keisis, ir slėpimasis po tuščiais atsirašinėjimais gali nauja linkme pakreipti STT vadovų likimus.

Bet grįžkime prie svarbiausio klausimo – ar Prezidentas priims A. Anušausko atsistatydinimą? Konstitucija pabrėžia, kad Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus, be to, jis priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras. Kitaip tariant, Prezidentas sprendžia tiek dėl ministro atleidimo ar atsistatydinimo, tiek ir dėl pavedimo laikinai eiti pareigas, kol surandamas tinkamas naujas ministras, tiek ir dėl naujo ministro paskyrimo. Ši žinutė – visiems tiems, kurie nuolat kartoja, kad Prezidentas neturi galių. Vyriausybės formavimo ir ministrų skyrimo aspektais Prezidento galios itin plačios. Todėl Prezidentas kartu su Vyriausybės vadove mūsų konstitucinėje jurisprudencijoje ir yra priskiriamas vykdomajai valdžiai. Jis kartu neša ir atsakomybę už tai, ką daro ar ko nesugeba padaryti vykdomoji valdžia.

Būdamas Prezidentas neatleisčiau iš pareigų KAM ministro A. Anušausko tol, kol man būtų pateiktos aiškios ir neabejotinos priežastys, kodėl prireikė keisti populiarų ir santykinai nedaug klaidų dariusį ministrą. Mažų mažiausia pavesčiau laikinai eiti pareigas tol, kol būtų surasta tinkama pamaina. Mano įsitikinimu, teikiamas Laurynas Kasčiūnas nėra tinkamas eiti KAM ministro pareigas. Jis jau buvo siūlomas į KAM ministrus ir kandidatūrai nebuvo pritarta. Būtų svarbu visuomenei paviešinti argumentus, kodėl renkantis iš dviejų kandidatų buvo pasirinktas A. Anušauskas, o ne L. Kasčiūnas. Labai tikėtina, kad tai galėjo lemti ne tik neonacių štrichai jo biografijoje, bet ir neskaidrūs ryšiai.

Dar 2009-aisiais metais tuometė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė L. Kasčiūną paskyrė savo patarėju, tačiau netrukus jaunasis konservatorius, įtariama, turėjo neskaidrių ryšių su koncernu „MG Baltic“. Dėl to kuriam laikui buvo sustabdyta L. Kasčiūno narystė konservatorių partijoje. Skelbiama, kad jo pavardė figūruoja neseniai įsiteisėjusiame Apeliacinio teismo nuosprendyje, susijusiame su „MG Baltic“: tąkart pirmą kartą Lietuvos istorijoje už korupcinius nusikaltimus buvo nuteistos dvi politinės (Seime atstovaujamos) partijos ir keli parlamentarai. Tokio masto byla – pirmoji Lietuvos istorijoje; joje atskleistas akivaizdus sisteminės politinės korupcijos vaizdas. Tiesa, šios sisteminės korupcijos bylos nepasmerkė nė vienas Lietuvos vadovas, nesiimta jokios iniciatyvos pasiūlyti iš esmės keisti sisteminės politinės korupcijos prielaidų. Prezidentas, Seimo Pirmininkė ir Vyriausybės vadovė tyli – lyg nieko nebūtų įvykę.

Kaip šiuo klausimu elgsis Prezidentas? Pademonstruos stuburą ir aiškinsis korupcinius ryšius, apie kuriuos pranešė A. Anušauskas? O gal prisidengs Premjerės atsakomybe už ministrų kabinetą ir nuolankiai vykdys Premjerės valią – naujuoju ministru paskirs L. Kasčiūną? Ignoruos skandalingus A. Anušausko pareiškimus ir paliks taip, kaip ir aną korupcinę bylą – pasiūlys palaukti, kol baigsis visi teismo procesai (šiuo atveju – ikitesminiai ar neteisminiai tyrimai)? Juk laukti taip patogu: belaukiant procesų pabaigos per 5–7 metus baigsis net ir ateities (dar neiškovotos) kadencijos. Šią savaitę esminiai krašto apsaugos sistemos skaidrumo, tinkamo finansavimo bei valdymo sprendimai – Prezidento rankose.