Ignas Vėgėlė. Tai – ne nuošalus atolas vandenyne, mes visi čia gyvename

Ar žinote valstybę, kurioje privačiai įmonei leidžiama iš gyventojų nepagrįstai susirinkti 160 milijonų eurų ir kurioje nebūtų pradėtas ginti viešasis interesas? Teisininkai pripažins, kad tokia istorija verta rimto ikiteisminio tyrimo, tačiau iki šiol nė vienas valstybės pareigūnas neišreiškia net menkiausio susirūpinimo dėl šios „nepagrįstos“ veiklos.

Ar žinote tokią valstybę, kurioje ta pati įmonė pasiūlo valstybei ir jos piliečiams tas skolas grąžinti per 15 metų? Įsivaizduokite, kad užsukęs pas kaimyną paimi nuo jo virtuvės stalo 100 eurų, pasismagini kazino, o po to pasakai, kad grąžinsi po penkiolikos metų.

Ar girdėjote apie kokius nors realius Prezidento, Premjerės ar bent ministro veiksmus dėl tų beveik 700 tūkst. mūsų tautiečių, gyvenančių arti skurdo ribos? Požiūris į gyventojus toje valstybėje kaip į tą „kaimyną“ – kam juo rūpintis, juk įmonė svarbiau. O įmonei valdžia pritaiko specialius algoritmus, kad ši ir toliau galėtų dirbti pelningai, kasmet mokėtųsi dividendus, o jos bendra skola, gink, Dieve, neviršytų nustatytų pelningumo rodiklių. Taip ir susidaro tie 15 skolos metų, kuriuos sutrumpinti sugebėjome tik mes patys, sukėlę triukšmą.

O gal žinote valstybę, kurioje galima prapilti kazino ar kažkaip kitaip iššvaistyti 30 milijonų ir dingti kaip į vandenį? Tai ta pati valstybė, kuri siūlosi būti visos Europos Sąjungos (ES) pinigų plovimo prevencijos centru. Pernai finansų ministrė Gintarė Skaistė pateikė net oficialią paraišką dėl ES kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimo institucijos įkūrimo. Esate sąžiningas pilietis, bet pabandykite toje valstybėje atsidaryti naują banko sąskaitą! Gausite šūsnis klausimų: kiek, iš ko, kam ir kada, kas esate ir pan. Neatsakysite ar atsakymai bus „įtartini“ – matysite nebent elektros, bet ne banko sąskaitą.

Arba toje pačioje valstybėje parduokite savo nekilnojamąjį turtą ir iš toje pačioje valstybėje veikiančio banko gaukite pajamų. Jūsų lėšas jums bankas įskaitys tik po to, kai pateiksite sutartį ir atsakysite į klausimus, pagrindžiančius, kad iš to kito toje pačioje valstybėje veikiančio banko gautos lėšos yra „švarios“. O čia tik 30 milijonų! Net ne įmonės, o pensijų fondų ir kitų įmonių, patikėjusių tuo fondo valdytoju, pinigų. Tos valstybės centrinis bankas sako, kad pernelyg daug pasitikėta vienu žmogumi, komerciniai bankai atkerta, kad pavedimus stabdę, o kazino sako tų pinigų jau kelerius metus nematė. Bet gal čia ne pasitikėjimo klausimas, o plačių pažinčių valdžioje – juk statė net nacionalinį stadioną. Svajoju, kad taip paprastais žmonėmis pasitikėtų!

O gal dalis tų 30 milijonų „prapilti“ grynaisiais? Negali būti, juk tai skaidri valstybė! Rūpinantis piliečių gerove, joje uždrausta atsiskaityti grynaisiais didesnėmis sumomis. Na, nebent jie būtų degtinės dėžutėje. Bet čia tik tuo atveju, jei tai „patikimas“, kitaip tariant, savas asmuo.

Prieš keletą metų ta valstybė savo sostinėje uždarė greta Lukiškių aikštės esantį „nacionalinį kalėjimą“. Planavo jį perkelti į miesto pakraščius, skelbė viešuosius pirkimus ir konkursus. Nepavyko, todėl vietoje kalėjimo įrengė muziejų. Dabar gyventojai apžiūrinėdami stebisi, kad patalpos tuščios. O valdžia džiaugiasi: mūsų skaidrios valstybės centre net kalėjimai tušti! Rūpinasi, kad juose būtų plačiajuostis internetas: kaip juose dirbti Parlamento nariams? Be to, keičia į atviro tipo, arčiau gyvenamųjų namų ir mokyklų.

Pamenate, tos pačios sostinės pačiame centre buvęs vienintelis stadionas užstatytas viešbučiais ir gyvenamaisiais namais. Mat tas stadionas nebuvo „nacionalinis“. Užvirė miestiečių pyktis, kad atėmė vienintelį stadioną. Įsijungė net ikiteisminės institucijos, ėmusios ginti viešąjį interesą. Netrukus triumfavo teisingumas: viešasis interesas buvo apgintas – sudaryta „taikos sutartis“ už 1 milijoną. Miestiečiai paburnojo, girdi, dešimt kvadratų žemės už tą vieną milijoną sunkiai tuose brangiausiuose miesto hektaruose įpirktum. Realiai – poros butų kaina iš daugybės ten pristatytų daugiabučių ir administracinių pastatų.

Bet valdžia vėl ramina. Sako, „nacionalinis stadionas“ bus. Per tuos kelerius metus visuomenei pristatomas jau trečias statytojas. Statytojai keičiasi, o sutartis lieka ta pati. Koncesija vadinama. Įmantresnė forma statybų sutarties, kai susimoki už pastatytą objektą per dvejus metus ir dar dešimtis metų moki už tai, kad objektas veiktų. Sakote, viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimas, būtinas naujas konkursas? Prašytume nekelti bangų, nes taip elgiasi tik „vatnikai“ ir rusiškos propagandos skleidėjai. Kadangi Europos Sąjungos paramos tose statybose nebeliko, ES institucijos greičiausiai pažeidimų netirs, o su vietinėmis – sutarsime. Vieni kazino pralošia, o kiti laimi.

O ar žinote valstybę, kurioje konstatavus rimtą politinę korupciją neatsiranda nė vieno valstybės pareigūno, kuris tą korupciją bent jau viešai pasmerktų? Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteisiamos dvi sisteminės politinės partijos, keli Parlamento nariai, komercinė įmonė moka nuosprendžiu paskirtą baudą, o vienas parlamentaras net atsiduria kalėjime. Valstybės Prezidentas pasiūlo neskubėti vertinti, nes įsiteisėjęs nuosprendis dar nėra tikrasis nuosprendis, juk dar galima ir kasacija. Papildysiu Jo Ekscelenciją: po kasacijos bus dar ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taigi visas procesas – 5–7 metai. O su procesais, žiūrėk, baigiasi ir kadencija. Jautri ir empatiška valdžia – kalėjime bausmę atliekančio parlamentaro net iš darbo nemeta. Lyg sufleruodama atstovauti nuteistųjų interesams.

O gal žinote tokią aukščiausius sąžiningumo standartus taikančią valstybę, kuri jau ketverius metus siekia sukurti „gerovę“? Tai ta pati valstybė, kurios tik ką išrinktas vadovas, valstybės pinigais skrisdamas į Japoniją, užsuka aplankyti dukros į Pietų Korėją. Tuomet žmonės kalbėjo, kad už tuos pačius valstybės pinigus, tik kilus susidomėjimui šia istorija, sąskaitos buvo perrašytos į asmenines. Arba to paties vadovo administracija prašo apmokėti jam pavaldžių ambasadų brangiausius bilietus į teatrą ir vakarienę kaip Jo Ekscelencijos „socialinę programą“? Ir tai yra ta pati valstybė, kurioje galioja griežčiausi rinkimų finansavimo įstatymai – nė vieno euro neleidžiant gauti rinkimams iš juridinių asmenų. Na, o pareigas einantis tos valstybės vadovas rinkimų kampaniją vykdo išimtinai valstybės lėšomis. Valstybės eskortu vykstama į susitikimus su rinkėjais, nemokamai gaunamos salės susitikimams, reklama žiniasklaidoje, o Prezidentūros administracija be atlygio ruošia rinkimų strategiją ir kitą rinkimų vajui reikalingą medžiagą, kurią paslaugiai platina vadovo vizituojamos savivaldybės.

Manote, kad tai vyksta kokiame nors atokiame salyne esančioje „trečiojo pasaulio“ šalyje? Ne, jūs joje gyvenate, mes visi čia gyvename.

Ir dar. Po savo tekstais skaitau jūsų komentarus: „O ką daryti? Tik kritikuojate, o nieko nesiūlote. Siūlykit veikimo būdus!“ Nuolat kartoju: kol nebus realios teisinės atsakomybės valstybės pareigūnams, korupcijos nesumažės, o tik didės. Kol visuomenei nebus suteikta teisė rengti referendumus, piliečiams nebus suteikta reali teisėkūros iniciatyvos teisė bei teisė pačiai visuomenei ginti viešąjį interesą, niekas valdžioje nesirūpins nei infliacija, nei elektros kainų algoritmais ar ESO permokomis, nei juo labiau nešvarių stadionų schemų demontavimu. Vienintelis kelias – teisinė atsakomybė ir visuomenės įtrauktis į valstybės valdymą.