Niekada taip negalvoju. Žmonės ilgisi tiesos, skaidrumo, tvarkos, pagarbos, nori gyventi oriai, nori dalyvauti sprendimų priėmime. Korupcija ir godumas yra didžiausios kandys, kurios ėda jauną besiformuojančią demokratiją. „Su korupcija reikia kovoti iš visų jėgų. Tai blogis, kuris žeidžia žmogaus orumą, o jo priežastis – stabmeldžiavimas pinigams“. Popiežius Pranciškus.
Tvirtos rankos brutalią jėgą šiomis dienomis matome Baltarusijoje. Ar laisvi, mąstantys žmonės gali norėti tokio gyvenimo, išvirkščios tiesos, kasdieninio melo, vienodos gerovės?
Manau, kad supainiojami dalykai, kurių nevalia maišyti.
Demokratija suteikia daug pasirinkimų, daug veikimo laisvės, bet tik subrendęs žmogus sugeba prisiimti ir atsakomybes. Laisvė ar nebaudžiamumas? Valdžios galia ar tarnystė? Viena tiesa ar diskusijos, debatas?
Ar galima kritikuoti Europą už krikščioniškų vertybių išsižadėjimą, kai pats pasirenki eiti į rinkimus su partija, kurios lyderis garbina pagoniškus dievus, garsiai ginti krikščioniškas vertybes, bet nepasipriešinti siekiui įteisinti pagonybę, kaip valstybinę religiją. Konfliktai užprogramuoti.
Europoje yra visko, bet nėra vienos ideologijos. Ir tai yra didžiausia vertybė.
Dideli ir mažesni skylimai tiek Bažnyčioje, tiek ir partijose būna dėl to, kad einama lengviausiu keliu: kurti nauja, užuot stengiantis atnaujinti tai, kas esama. Kiek mažesnių ir didesnių skilimų būna šeimose, bendruomenėse, parapijose, kai, susidūrus su sunkumais, nesutarimais, akivaizdžiu nutolimu nuo pirminių idealų, trenkiama durimis, nutraukiami saitai, draugai tampa priešais.
Renkuosi būti restauratore, o ne griovėja. Manau, kad tik tokia yra stiprių partijų ateitis. O stiprios partijos – demokratijos garantas. Konkurencija tarpusavy yra augimo ir brandos pagrindas. Atvirkščiai gi – judėjimai, smulkios partijos silpnina demokratiją. Tie patys veidai, tik besikeičiantys partijų pavadinimai klaidina ir kvailina rinkėją. Todėl kokybiškas švietimas mūsų visuomenei labiausiai reikalingas. Mąstančio, brandaus žmogaus nepaviliosi pigiais pažadais, naujais judėjimais ir baltais šalikais.
Stiprios partijos yra demokratijos garantas. Tik diktatūrose yra viena teisinga nuomonė ir viena galinga partija.
Ar galima vien tik teisti, bausti, drausti, ar laikas suprasti, išklausyti ir pamilti. Pamilti visai kitokį ir labai nepatogų, kitokį bei netradicinį, pamilti krikščioniškai. Juk jei jau esi krikščionis – privalai rodyti meilę konkrečiais darbais. Dievo įsakymas niekada ir niekam nesako „nemylėk“ arba „rinkis, ką mylėti“, kam teikti pirmenybę. Karas prieš žmogaus teises panašu į tai, ką dabar daro V. Putinas, keisdamas konstituciją.
Galima būtų manyti, kad naujų demokratijos formų paieška atvedė prie judėjimų kūrimo. Bet atsitiko taip, kad paties sukurtas judėjimas suvalgo tave ir išspjauna. Iškeltas ant rankų lyderis ir didesnė dalis judėjimo narių atsuka nugarą ir išduoda. Ką daryti toliau – kurti kitą judėjimą ? Kodėl taip atsitinka? Kodėl nuolat persekioja konfliktai, ginčai ir susipriešinimas. Nelieka atsakingo už klaidas, kūrėjai išsiskirsto į naujus būrelius. Ar tai nėra rinkėjų klaidinimas ir vedžiojimas labirintais, kur vargiai supranti pats kur link jie veda.
Per 30 Nepriklausomybės metų nepažinau kito žmogaus, kuris būtų savo vardu pasivadinęs partiją ar judėjimą. Tai turėtų labai įpareigoti. Drąsu, bet ar ne tuščiagarbiška?
Išsikvepia Panevėžio judėjimai, baigiamos įsisavinti ES lėšos.
Ir vėl kalčiausia demokratija, leidžianti tokius būrelius steigti ir uždarinėti. Judėjimo pavadinimas atitinka jo esmę. Judu, kur geriau, kur patogiau, kur įdomiau, kur nauja, kur daugiau. Tai darinys be vertybinių nuostatų, ilgalaikių tikslų ir aiškios struktūros, niekieno nekontroliuojamas, neįpareigojantis.
Dar vienas būdas „pabėgti“ nuo partijų – būti nepartiniu (neįsipareigoti) kandidatu partiniuose sąrašuose. Racionalu ir patogu, komerciškai naudinga.
Tačiau ar partiniai kolegos visada į tą nepartinį žiūrės tikėdami ir pasitikėdami. Kažką žadėdamas – turi įsipareigoti. Čia panašu į gyvenimą „susimetus“. Viena pusė visada nesijaus saugi.
Kai išbandyti pasirinkimai nepasiteisina, lieka apkaltinti netobuląją demokratiją, kurios pagrindas tarimasis, kalbėjimasis, pagarba kitokiai nuomonei. Ar nereiktų pasižiūrėti giliau, į savo siekius, tikslus, ambicijas. Ar vėją pasėjęs, nepjauni audros?
Dar kartą priminsiu garsiąją V. Čerčilio frazę, kad Demokratija yra blogiausia valdymo forma, tačiau nieko geresnio dar nėra sugalvota.
Aš manau, kad priklausymas partijai, taip kaip įžadai šeimoje. Pasižadėk gerai pažinęs, karštai mylėdamas ir prisiek mylėti amžinai. Bus sunkumų ir iššūkių, nuomonių skirtumų ir nesuderinamų charakterių, bus nusivylimų, gal net ir išdavysčių, bet tai gyvų žmonių didelė bendruomenė. Reiks išmokti klausyti ir klausytis, diskutuoti ir paklusti. Bet jei tai Tavo vienminčių bendruomenė, jei tai vertybių sujungti ir joms ištikimi bendražygiai – viskas įveikiama. Ten augi, mokaisi, bręsti, o vėliau – augini.
Svarbiausia, kad, kai sakome MES – nesidairyti aplinkui, bet pažiūrėti į SAVE.