Ir mums svarbu žinoti, kokią norim rinktis mes.
Yra toks būdas ignoruoti problemą ir ją ilgai neigti. Batka, virusą gydęs ledo rituliu, traktorium ir degtine, iki šiol ten. Bet tai – tiesiog ekscesas, autoritarų valdomose šalyse žmogaus gyvybės vertė, deja, tiesiog nedidelė. Mūsuose daug dažniau problemos neigimą lemia nežinojimas, ką daryti, ir baimė pripažinti pradžioje nesupratus, o vėliau galbūt ir suklydus.
Bet yra ir kitas būdas: nevaizduoti supermenų, nebijoti pripažinti savo žinojimo ribotumą ir klaidas, pasitikėti įvairių sričių ekspertais ir telkti juos tiek ilgalaikių iššūkių, tiek trumpalaikių netikėtų krizių sprendimams. Patikėti jiems daugiau atsakomybės, jeigu tai leidžia geriau informuoti ir įtikinti visuomenę.
Yra toks būdas dingti nuo problemų, kaip bandė daryti R. Karbauskio vadovaujamas Seimas, kai neva susirūpinęs savo sveikata nustojo rūpintis mokesčių mokėtojų teisėmis ir pinigais. O sugėdintas grįžo prie klusnaus atneštų sprendimų štampavimo.
Bet yra ir kitas būdas: atvirai įvardinti visuomenei, kad esame netikėtoje, trikdančioje situacijoje, bet joje esame visi kartu. Todėl ne tradicinės politinės skirtys čia lemia, nors jos niekur nedingsta. Čia lemia pasitikėjimas ekspertų žodžiu, kas geriausia ne tavo reitingui ir politinei perspektyvai, o Lietuvos žmonėms.
Yra toks būdas piliečių drausmę palaikyti gąsdinimu ir griežtu žodžiu, kuris jau tuoj tuoj susigniauš į kumštį, trenkiantį per nesibaigiančių „spaudos konferencijų“ stovą. Šis būdas gana vykęs praktiniu požiūriu, nes dauguma piliečių gerai suvokia savo atsakomybę prieš kitus, tad galbūt net pernelyg nesimpatizuodami veikiančiai valdžiai taisyklių ne tik laikosi patys, bet ir ragina tai daryti kitus.
Bet yra ir kitas būdas: siekti pasitikėjimo tavo sprendimais, kurį turint nereikia vilktis kariška uniforma ar muštis kulnu į krūtinę, kad pats vienas viską išmanai geriausiai ir savo pačių labui geriau jau tegul visi tavęs klauso.
Yra toks būdas žvelgti į savo piliečius kaip į vaikus sovietmečiu: truputis pakelto balso, truputis diržo ir saldainis tada, kai vaikui jau timpčioja lūpa, bet ne atsiprašant už savo netinkamą elgesį, o kad pernelyg neįsiverktų.
Bet yra ir kitas būdas: ir vaikus laikyti žmonėmis ir suprasti, kad nėra juokinga Velykų zuikį pripažinti svarbiu pandemijos metu darbuotoju.
Yra būdas kuo greičiau išleisti skolintus ir kitus netikėtai perkritusius milijardus be diskusijų, pusiau slapta ir pusiau papirkinėjant, net nesivarginant juos išleisti ten ir tam, kur krizės metu labiausiai reikia. Kaitalioti sprendimus ir siūlyti neieškoti juose logikos.
Bet yra ir kitas būdas: veikti suprantant, kad visus milijardus galiausiai kažkas uždirbo ir sumokėjo, net jeigu tai yra ne Lietuvos, o Vokietijos ar Švedijos mokesčių mokėtojas. Todėl netikėtai atsivėrusi galimybė daugiau išleisti nėra tiesiog galimybė išleisti bet kaip, pamaloninant sau artimas interesų grupes. Būtina bandyti paaiškinti visus savo sprendimus, o ne globėjiškai šyptelėti, kad didžiųjų sprendimai plačiajai visuomenei yra nepažinūs.
Yra būdas išvadinti žmones nežmonėmis, o verslą – neverslu.
Bet yra ir kitas būdas: gerbti kiekvieno žmogaus orumą, net tada, kai saugant didesnį gėrį laikinai tenka apriboti žmogaus teises. Matyti žmoguje sau lygų net tada, kai jis elgiasi netinkamai. Gerbti kiekvieną, kuris savo kasdieniu darbu stiprina Lietuvą mokėdamas mokesčius, tad ypač tada kai sunkumus sukelia valdžios institucijų staigūs sprendimai, turi pagrindo tikėtis elementaraus tų institucijų veikimo padorumo, o ne pamokslavimų.
Yra būdas dėl galimybės pasėdėti valdžioje ir padalinti skolintų milijonų taipogi ir savo asmeninei naudai, į draugę priimti abejotinos reputacijos, bet sukalbamus bendrus. Kurie gal irgi nori pabūti ministrais ir įsirašyti šį pasiekimą į savo CV. O gal turi ir kitų, pragmatiškesnių minčių ir vilčių.
Bet yra ir kitas būdas: aukštus reikalavimus kelti pirmiausia sau. O tik tada kitiems. Vertinti, kad nieko savo, išskyrus reputaciją, politikai neturi. Kad niekas taip nemažina pasitikėjimo Seimu, politinėmis partijomis ir politine veikla, kaip vakar deklaruotų principų atsisakymas ne todėl, kad jie buvo klaidingi, o dėl pragmatinio euro.
Yra būdas viskame matyti save ir menamą savo pėdsaką istorijoje, kabinti savo nupieštus blėkinius medalius tiems, kurie savo darbu pridengė tavo paties aplaidumą. Ir yra būdas pirmiausia matyti kitus, nes daugumą mūsų istorija permals daug nesusimąsčiusi.
Pasidairę po skirtingas skirtingų šalių patirtis, pamatysime, kad sėkmingesniu situacijos valdymu gali pasididžiuoti tos šalys, kuriose ne tik mažas mirčių skaičius, bet ir daugiau gebėjimo ramiai, skaidriai ir atvirai situaciją valdyti, paaiškinant veiksmų seką ir tikslus, rūpinantis tuo, kuo valdžiai išties dera rūpintis. Tokios, kaip Naujoji Zelandija, Taivanas ar Vokietija. Tad neabejoju, kad jeigu tose šalyse iškiltų poreikis vėl imtis specialių sprendimų, lygiai taip pat siekiant pasitikėjimo, informuojant ir tariantis jie būtų priimami. Ir juos priimtų tų šalių visuomenės.
Nors pandemija laikinai atrodė įveikta, situacija išlieka ypatinga. Vyriausybė toliau siekia kaip įmanoma labiau veikti vyriausybinio valdymo sąlygomis, tokį veikimą skatina ir daugumos šeimininkas. Gyvename tokiu „pusiau galima, pusiau draudžiama“ režimu, kai tą pačią dieną mažinami reikalavimai renginiams, ir kalbama, kad tuoj galbūt vėl privalomai reikės dėvėti kaukes.
Lietuvos statistika atrodo neblogai, nors tam yra ne viena priežastis, kurių dalis – už valdžios įtakos ribos. Latvijos ar Estijos ji neprastesnė ir iš ten daug daugiau teko girdėti ir apie tarimąsi ir apie reakcijos greitį. Suprasdama, kad pandemiją šiame etape įveikė visuomenės sąmoningumas, savanorių ir gydytojų pasiaukojimas bei atitinkamai baigėsi nuodėmių atleidimas valdžiai susitelkimo ir vienybės vardan, ji bando išnaudoti momentą išlaikyti mobilizaciją aplink save kiek įmanoma ilgiau. Karantinas po ilgų blaškymųsi nutrauktas, bet ekstremali situacija išlieka. Tik atrodo, kad vieninteliai tikslai tėra turėti galimybę greitai vėl nustatyti įvairius ribojimus ir draudimus bei įsivaizduojama teisė skirstyti biudžetą be Seimo.
Taigi, valdžia pasijuto valstybe, o piliečiai pamiršo esantys ne valstybės instrumentu, o suverenu. Tad gal ir nėra paradoksalu, kad didelė dalis visuomenės gana teigiamai vertina valstybės institucijų veikimą, nors efektyviausiai pačios krizės metu veikė būtent pati visuomenė.
Kas toliau?
Prieš kelias dienas vienas Lietuvos ekonomistas diskutavo su vienu ministru. Vienas ministras tikino, kad svarbu iš šios krizės išeiti stipresniais. Ekonomistas šyptelėjo, kad su tiek milijardų išeiti silpnesniais yra tiesiog neįmanoma.
Mano nuomone, šis teiginys klaidingas. Iš krizės išties įmanoma išeiti silpnesniam net ir su keliolika papildomų milijardų, juoba, kad dalis jų atguls į didesnę skolą. Nes pagrindinis klausimas yra ne kiek, o kaip? Upė gali maitinti, bet ji gali ir griauti.
Lietuva pragyveno dar trejus su pusę prarastų metų ir dabar gyvena pusmetį karantininio ir pokarantininio valdymo. Nors per trejus su pusę metų būta paskirų sprendimų, kurie vertintini teigiamai, jų poveikis bendram paveikslui toks mažas, kad net turint gerą valią labai sudėtinga juos imti ir prisiminti. Tuo tarpu neigiamas sprendimų ar jų nepriėmimo poveikis yra didžiulis. Europos Komisija mums baksnoja pirštu ten pat, kur baksnojo prieš penkerius metus.
Tad realiai ne tik išlieka, bet net aštrėja poreikis tų pokyčių, kurie buvo akivaizdūs jau bent dešimtmetį: viešojo valdymo, sveikatos, švietimo, aukštojo mokslo, socialinio draudimo ir socialinių paslaugų srityse. Kritine išlieka žemos ir vidutinės pridėtinės vertės dominavimo ekonomikoje problema, nors ir turime visai nebloga įdirbį veiklose, kurios po pandemijos, manytina, bus ant bangos.
Tuo pačiu metu iškyla iššūkis, kad šiems pokyčiams atlikti ateina kone blogiausias metas, o šiais pokyčiais nesuinteresuotieji – turi kone geriausias sąlygas jiems priešintis. Per pastarąjį dvidešimtmetį nuolat vykusios „reformos“ ir ypač PR efektai, tuo žodžiu vadinant bet kokį galvos kryptelėjimą kompromitavo patį žodį, nors realias reformas galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Reforma nebetikima kaip konceptualiu mąstymo ir veikimo pokyčiu, tad ji vis labiau suprantama tik kaip pinigų, galios ir įtakos perdalijimas.
Ar yra šansas?
Drįstu teigti, kad esame taške, kai dar turime šansą pagaliau pradėti spręsti ilgalaikes šalies problemas ir kurti kitokia ekonomika ir kitokiu viešuoju sektoriumi paremtą valstybę. Tą šansą mums suteikia krizės prikišamai parodytos problemos bei dideli papildomi finansiniai ištekliai. Prieš dešimtmetį buvusi krizė mums parodė problemas, bet išteklių, būtinai reikalingų prasmingoms reformoms, deja, nesuteikė. Todėl itin paikai atrodo nepalyginamų dalykų lyginimas užuot padėkojus Andriaus Kubiliaus Vyriausybei už pagrindus euro įsivedimui, o eurozonos galvoms – už bent iš dalies pamirštą ankstesnių laikotarpių dogmatizmą.
Bet iš šio taško galime nueiti ir ten, kur nuėjo tūlas loterijos laimėtojas, laimėtą milijoną išdalinęs dovanoms ir pravažinėjęs taksi. Ir galiausiai grįžęs prie iki laimėjimo buvusio kuklaus savo gerbūvio.
Tad, pandemijos pavyzdžiu parodžius kokią kainą tenka sumokėti už neįvykusias reformas, tai gali pasirodyti rimtas argumentas kaitai.
Pandemija parodė, kad Lietuvoje yra stebėtinai nemenkas noras pilietinės visuomenės krūtine pridenginėti viešojo valdymo skyles. Tai nėra normalu, nes neretai kažkieno didvyriškumas rodo, kad kažkas kitas tiesiog nedaro savo darbo taip, kaip turėtų. Bet patį visuomenės norą įsitraukti galima išnaudoti, kuriant sąžiningą individo-bendruomenės-valstybės santykių modelį.
Pandemija parodė, kad sektoriniai lyderiai, tikrieji savo sričių profesionalai turi daug potencialo.
Pandemija taipogi išryškino, kad mumyse, deja, yra dar daug baudžiavinio mentaliteto. Ligoninių, mokyklų vadovai, kritinėmis sąlygomis raportuojantys, kad viskas gerai, ir mokytojai, medikai susiduriantys su kasdienybės iššūkiais yra geras to pavyzdys. Nė vienas nenori būti nubaustas už tai, už ką nėra atsakingas, tačiau pagrįstą reikalavimą įgarsinti vis dar sunkiau, nei išsitempti lygiuojant. Galios ribas siekiančiai išplėsti valdžiai toks nuolankumas labai tinka.
Ką įmanoma pasiūlyti prieš didžiulę savimylą, uždarumą, bet kokių etikos standartų nurašymą ir konfliktų politiką, kuriuos demonstruoja esama valdžia?
- Žmogaus/bendruomenės pirmenybę prieš valdžią. Tai, kad per pandemiją efektyviausiai veikė pilietinės visuomenės iniciatyvos turi tapti ne paskata valdžiai prisiimti jos nuopelnus, o paskata aiškiai atriboti atsakomybės sritis ir suteikti skaidrų lauką žmonių ir bendruomenių veikimui. Pandemija neturi būti priežastis ieškoti savyje daugiau Kinijos – daugiau valdžios diktato, daugiau uždarumo, daugiau valstybinio verslo, kurio nuostolius visada srebia mokesčių mokėtojai;
- Deramą viešojo sektoriaus reikšmę. Reikia liautis žvelgti į švietimą, sveikatą, socialinę apsaugą, kultūrą, viešąją tvarką kaip į kažką vien globotino, nes kažkas anksčiau neskyrė toms veikloms pakankamo dėmesio. Viešosios paslaugos yra normalios paslaugos, tad tiesiog normalu, kad augant visuomenės pragyvenimo lygiui jų norisi ir daugiau, ir aukštesnės kokybės;
- Efektyvų viešąjį valdymą. Tik tokiu atveju įvairios programos gali tapti ne popierių krūva, o kūnu, o mokesčių mokėtojų sumokėti mokesčiai – efektyvia grąža. Nebus įmanoma nieko sutaupyti viešuosiuose pirkimuose, jeigu juos atliks nemotyvuoti žmonės, stokojantys kompetencijos nustatyti, kas visuomenei yra ekonomiškai naudingiausia. Nebus įmanoma įveiklinti jokios strategijos, jeigu jos ir toliau bus kuriamos suneštinio baliaus principu, neįžvelgiant daugumos turimų problemų tarpsektorinio pobūdžio;
- Suvokimą, kad „žuvies“ ir „meškerės“ alternatyva dažniausiai tėra klišė, o mes, kariaudami ideologinius karus, dažnai neduodame nei žuvies, nei meškerės. Socialinių grupių, patiriančių didžiausią skurdo riziką, dažniausiai apsimestinai gailime, nors realiai nematome. Stengiamės išsipirkti, vis pagal kairiąją politiką žadėdami didesnes išmokas, bet pagal dešinę – siūlydami viską, ko trūksta (ikimokyklinį ugdymą, slaugą ir pan.) tiesiog nusipirkti rinkoje, kam mokamų išmokų vis tiek nepakanka. Šitai turi liautis ir galimybės – vienišoms motinoms suderinti darbą ir vaikų auginimą, ar neįgaliesiems dirbti – turi būti realiai kuriamos, o ne pasiūloma jų pasiieškoti patiems už padidintą NPD ar išmoką. Tuo tarpu žmonėms, kurie yra tiesiog per silpni nešti meškerę ir eiti iki tvenkinio, žuvies turime duoti pakankamai, kad jie galėtų ne vien egzistuoti.
Laikydamiesi principų, tarsi, laikydamiesi kelių eismo taisyklių, galime savo sprendimams suteikti nuspėjamumo ir aiškumo. Tai nereiškia, kad dabartinių sprendimų kryptį sunku nuskaityti. Bėda tik, kad judėdami ta kryptimi, judame ratu. Ir vėl po keturių metų atsirasime tame pačiame taške, aptardami tas pačias problemas, tik su daug didesne skola ir daug daugiau iššvaistytų milijardinių galimybių. Jeigu dar galėsime jas viešai aptarinėti.
Tad galbūt jau pats laikas pajudėti tiesiai pirmyn.