Politinės valios stoką pažadėtai mokesčių reformai liudija tai, kad šis paketas vis dar neįregistruotas, o jo pateikimas numatomas tik gegužę. Vis dėlto turime tikėtis, kad valdantieji pasinaudos nors ir neilgu laikotarpiu iki kitų rinkimų ir susikaupę įgyvendins darbus, kuriems įsipareigojo. Juk jie reikšmingi ne tik ateičiai, bet ir būtini žmonėms bei valstybei jau dabar.
Mūsų senėjančioje visuomenėje, kurioje žmonių sveiko gyvenimo trukmė – viena trumpiausių Europos Sąjungoje, jau šiandien kritiškai svarbi yra slaugos ir globos, kitaip dar vadinamos ilgalaikės priežiūros (angl. long-term care) sistemos pertvarka. Deja, ir čia situacija panaši kaip su mokesčių pertvarka. Tarptautinės organizacijos dėl jos būtinybės baksnoja pirštu jau ne vienus metus, žmonės savo kailiu patiria neteisingumą, patys valdantieji yra įsipareigoję šiam darbui savo strateginiuose dokumentuose, sudarę darbo grupes, bet pagrindinio rezultato – ilgalaikės priežiūros įstatymo – vis dar nėra. Tiesa, šis įstatymas ir lydimieji teisės aktai buvo įrašyti į 2022 m. Seimo rudens sesijos programą ir numatyti svarstyti lapkričio–gruodžio mėnesiais. Prasideda jau Seimo pavasario sesija, o naujas įstatymas kol kas net neįregistruotas.
Akivaizdu, kad sprendimų priėmėjai gerai supranta šią problemą. Įgyvendinti ilgalaikės priežiūros pertvarką XVIII Vyriausybė įsipareigojo savo programoje. Ilgalaikės priežiūros paslaugų teikimo modelio sukūrimas yra vienas iš penkių projektų Ministrės Pirmininkės strateginiame projektų portfelyje. Suprask – prioritetų prioritetas. Nepaisant to, politinės valios įvykdyti pažadą vis dar trūksta.
Ilgalaikės priežiūros paslaugų reikia maždaug 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Panašu, kad ateityje šis skaičius tik augs, nes analitikai prognozuoja 65 metų ir vyresnių gyventojų dalies augimą – nuo 20 proc. 2019 m. iki 32 proc. 2050-aisiais. Reformos laukia ir sergantys ar senyvo amžiaus žmonės, taip pat juos prižiūrintys, dažniausiai darbingo amžiaus artimieji, kuriems kartais tampa neįmanoma suderinti darbą ir artimųjų slaugą, priežiūrą ar globą. Artimojo negalia ne vienam jų tampa nedarbo priežastimi.
Žmonės, kuriems būtinos ilgalaikės priežiūros paslaugos, ir juos prižiūrintieji labai dažnai susiduria su finansiniais iššūkiais. Tai nenuostabu, nes daugiau nei trečdalis vyresnio amžiaus asmenų bei žmonių su negalia Lietuvoje patiria skurdo riziką. Tokiame nepritekliuje valstybės mokamos priežiūrai ar slaugai skirtos tikslinės kompensacijos dažnai sunaudojamos maistui, komunalinėms ar kitoms išgyvenimo išlaidoms, o ne priežiūros paslaugoms įsigyti.
Esama paslaugų pasiūla, jų prieinamumas ir pasirinkimo įvairovė iš esmės neatitinka žmonių poreikių. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai savo 2022 m. ataskaitoje pažymėjo, kad, 2019 m. duomenimis, Lietuvos išlaidos ilgalaikei priežiūrai, palyginti su BVP, yra gerokai mažesnės nei EBPO šalių vidurkis. Pavyzdžiui, priežiūros paslaugoms skirtų lovų tūkstančiui vyresnio amžiaus asmenų tenka perpus mažiau, socialines paslaugas į namus gauna apie 3 proc. vyresnio amžiaus asmenų, kai EBPO šalyse priežiūros namuose paslaugų gavėjų vidurkis yra apie 9 procentus.
Slaugą ir globą Lietuvoje pančioja biurokratijos džiunglių lianos, pinamos dviejų sesučių: slaugos paslaugas teikia sveikatos sistema, o priežiūros ir globos – socialinės apsaugos sistema. Vietomis sistemos persidengia, kažkur prasilenkia, sąlygos teikti paslaugas nustatytos skirtingos, paslaugų finansavimo ir apmokėjimo už jas tvarka fragmentuota, koordinavimas ar atvejo vadyba yra kone paties interesanto reikalas. Žmonėms, kuriems prireikė slaugos ir globos paslaugų, ir jų artimiesiems Lietuvoje tenka brautis per šias džiungles ir nuolat įrodinėti savo teises.
Kaip tai pakeisti? Reikia slaugos ir globos paslaugų integracijos – tos pačios ilgalaikės priežiūros reformos. Sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos, kaip tos mįslės sesutės, vis tik privalo užlipti į kalnelį, sueiti ir kartu žengti suderintą žingsnį, pasiūlydamos žmonėms naują, jų poreikius atitinkantį ilgalaikės priežiūros paslaugų modelį. Sistemų integracijai būtinas naujas visus skirtumus suvienijantis, geresnes teises į paslaugas ir pačių paslaugų prieinamumą užtikrinantis, vienas, pagrindinis ilgalaikės priežiūros įstatymas.
Nauju teisiniu reguliavimu suderintos turėtų būti ne tik sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų sąlygos paslaugoms gauti ir teikti, bet ir institucinė atsakomybė tarp dviejų ministerijų, konsoliduotas savivaldos vaidmuo, nevyriausybinio sektoriaus indėlis. O svarbiausioji reformos dalis – naujas tvarus ilgalaikės priežiūros paslaugų finansavimo metodas.
Kuriant naująjį finansavimo mechanizmą būtina atsakyti ne tik į dabarties, bet ir į ateities klausimus. Koks bus sveikatos ir socialinių draudimo įmokų bei asmens mokamų mokesčių vaidmuo? Kokia savivaldybių biudžetų paskirtis bendroje sistemoje? Koks turi būti paties žmogaus finansinis indėlis už priežiūros paslaugas? Kokia asmens turto ir pajamų įtaka valstybės pagalbai? Kaip turime elgtis su piniginėmis išmokomis slaugai ir priežiūrai? Kaip užtikrinsime finansavimo tvarumą senėjančioje visuomenėje ir kartu ilgalaikės priežiūros paslaugų finansavimo adekvatumą? Vargu, ar atsakymai į šiuos klausimus gali būti pateikti be kompleksinės mokesčių reformos, pertvarkos ar peržiūros, kad ir kaip ją pavadinsi, kurią vis tolyn stumia ją įgyvendinti įsipareigojusi Vyriausybė ir visa valdančioji dauguma.
Reforma turi užtikrinti kokybišką ilgalaikę priežiūrą. Žmonėms turi būti pasiūlyta didesnė paslaugų, ypač paslaugų į namus, įvairovė. Kiekvieno žmogaus prioritetas yra kiek įmanoma savarankiškiau ir ilgiau gyventi savo namuose ar savo bendruomenėje, todėl negalime nudreifuoti į neproporcingą institucinę slaugos ligoninių ar globos namų plėtrą. Būtina sukurti tokį finansinį mechanizmą, kuris skatintų būtent paslaugų namuose plėtrą.
Senėjančiai Lietuvai reikia gerokai daugiau ilgalaikės priežiūros specialistų. EBPO ekspertai skaičiuoja, kad mūsų valstybėje šimtui 65 metų ir vyresnių asmenų tenka vienas ilgalaikės priežiūros darbuotojas (2019 m.), kai tuo tarpu ES vidurkis – 4. Didysis ilgalaikės priežiūros krūvis tenka šeimoms ar neformaliai priežiūrai. Kai kuriems toks krūvis tiesiog nepakeliamas. Tą mums primena sunkiai sergančią motiną slaugiusio, o paskui iš nevilties nužudžiusio A. Jegorovo tragedija.
Todėl su ilgalaikės priežiūros reforma turi būti pasiūlyta ir efektyvi neformalios priežiūros rėmimo politika. Artimuosius prižiūrintiesiems turi būti skirtos socialinės garantijos, konsultacijos ir mokymai, atostogos, atokvėpio paslaugos. LRT radijo laidos „Už Vilniaus“ herojė p. Birutė iš Vilkaviškio rajono, savo namuose prižiūrinti senučiukes p. Giedrę ir p. Danutę, ar Lančiūnavos kaimo bendruomenė, kuri ėmėsi globoti senjorą Romualdą, kai jį atstūmė ir pamiršo visa šeima, – tai tik dvi istorijos iš daugelio, kurių herojai nusipelno ne tik didžiulės pagarbos ir padėkos, bet svarbiausia – deramo valstybės dėmesio ir pagalbos priemonių.
Naujojo modelio autorės Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Finansų ministerija turi pagaliau užbaigti naujojo ilgalaikės priežiūros įstatymo projekto rengimą. Kritiškai svarbu, kad ministerijos nepasiduotų galimai pagundai nueiti lengviausiu keliu – tiesiog mechaniškai popieriuje sujungti sveikatos priežiūros sveikatos ir socialines sistemas, įvesti nieko nesprendžiančią naują ilgalaikės priežiūros sąvoką ar kai ką suvienodinti, bet palikti esamą nepakankamą priežiūros paslaugų finansavimo lygį, gal tik pažongliravus jo šaltiniais. Dėl paukščiuko sudėti kosmetiškai papudruotas slaugos ir globos sistemas į naują ilgalaikės priežiūros įstatymą ir visa tai pavadinti reforma būtų apgavystė. Ne tik prieš žmones, bet ir prieš savo įsipareigojimą Europos Komisijai RRF lėšas panaudoti veiksmingai.
Fake (netikros) reformos Lietuvai nereikia. Ilgalaikės priežiūros modelio kompleksiškumas ir būtinybė gerinti finansavimo sistemą lemia tai, kad šį darbą turi atlikti būtent Vyriausybė. Demografinės situacijos kontekste tiesiog privaloma padėti sprendimus ant salo kaip įmanoma greičiau. Pagrindinis reformos kokybės indikatorius bus politinė valia suformuoti tokią naują paslaugų finansavimo sistemą, kuri leistų ir padidinti priežiūros paslaugų finansavimą, ir užtikrinti jo tvarumą ateityje, ir nustatyti teisingumo principą atitinkančias apmokėjimo už paslaugas sąlygas, taip pat pasiūlyti žmonėms miestuose ir regionuose daugiau priežiūros paslaugų, sumažinant eiles prie jų.
Šis darbas bus it lakmuso popierėlis. Jis parodys, ką iš tiesų Ministrei Pirmininkei reiškia prioritetų prioritetas. Bus galima pažiūrėti, kiek valdantieji iš tiesų mato sergančius, vienišus, žmones su negalia, senučiukus, kiek strategiškai mąsto įvertindami demografines tendencijas, kiek paskiria profesionalumo ir dėmesio, kad šiems žmonėms ir jų artimiesiems sukurtų pokytį link kokybiškesnio ir savarankiškesnio gyvenimo.