J. Bernatonis. Tarp realybės ir populizmo

Prisimenate latvių pasaką apie tris brolius, išėjusius laimės ieškoti? Vienas iš jų už metų darbą gavo stebuklingą staltiesę, pagal komandą nusiklojančią visokiausiais valgiais ir gėrimais, kitas – avinuką, atrajojantį aukso pinigais, o trečias...

Ši asociacija ateina į galvą, skaitant ką tik pradėtas skelbti partijų rinkimų programas. Bene pati didžiausia iš jų, skirta ekonomikai – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) parengtas „Naujas planas Lietuvai“, arba ilgesniu pavadinimu „Investicijų pritraukimo ir išteklių sutelkimo ekonominiam proveržiui 2016-2020 m. planas“.

Pagal apimtį tai netgi ne staltiesė, o didžiulė paklodė, kurią įveiks ne kiekvienas skaitytojas. Bet mums labiau rūpi turinys. Dokumentas pretenduoja į rimtą studiją, kurios vertinimais, įžvalgomis ir pasiūlymais suinteresuoti esame visi. Todėl iš jo tikimės objektyvaus žvilgsnio į dabartinę Lietuvos socioekonominę situaciją ir gerai pasvertų ateities projekcijų.

Deja, tenka nusivilti jau pačia plano pradžia, kur piešiamas labai šališkas, perdėm skeptiškas šiandieninės padėties paveikslas. Darosi net keista, kad iš tokios varganos starto aikštelės galima tikėtis kokio nors proveržio ar šuolio. Pasak autorių, valdžioje tęsiasi politinis ir idėjinis letargas, šalį valdo nesąžiningi ir strateginio mąstymo stokojantys politikai. Atėjo metas naujam atgimimui, ir jį ryžtasi pradėti ne bet kas, o atsinaujinę konservatoriai ir krikščionys demokratai! Tie patys, kurie kartu su liberalais jau buvo valdžioje prieš trejetą metų ir praėjusiuose Seimo rinkimuose negavo pakankamo tautos mandato vėl valdyti šalį. Gal dabar pavyks?

Būtų veidmaininga autoriams nepastebėti, kad prie dabartinių sunkumų prisidėjo ir nevykusi, skubota tuometinės konservatorių ir liberalų Vyriausybės politika, Konstitucinio Teismo pripažintų klaidų ir finansinių skolų naštą užkrovusi dabartinei Vyriausybei ir apribojusi jos galimybes efektyviau spręsti socialines ir viešojo sektoriaus problemas. Politologai konstatuoja, kad rinkiminiuose dokumentuose partijoms trūksta drąsos pripažinti savo klaidas, o be to neįmanoma objektyvi politinės ir ekonominės veiklos analizė bei korekcija. Ir dar – tokiame plane visiškai nepriimtina arogancija ir išankstinė nuostata skirstyti politikus į sąžiningus ir nesąžiningus, mąstančius ir beminčius pagal seniai girdėtą schemą: valdantieji – blogiečiai, o saviškiai – geriečiai.

Juk užuot kalbėjus apie tariamą letargą, labai nesunku atsiversti statistikos duomenis, Vyriausybės veiklos ataskaitas ir susidaryti tikresnį vaizdą. Vienas dokumento leitmotyvų – kokia Lietuva atsilikėlė tarp savo kaimynių, nekalbant jau apie Europos Sąjungos nares senbuves! Ar tikrai taip?

Pasaulio ekonomikos forumo paskelbti 2015–2016 metų konkurencingumo tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos konkurencingumas tarp 140 šalių šoktelėjo net 5 pozicijomis – iš 41 į 36 vietą – ir pasiekė aukščiausią kada nors turėtą poziciją. Pasaulio banko tyrimo „Doing Business 2016“ duomenimis, Lietuva bendrame 189 pasaulio šalių reitinge pagal verslo sąlygas iš 21vietos pakilo į 20 (Latvija – 22, Estija – 16, Lenkija – 25 vietoje). Palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, Lietuva užima 8 vietą. Išankstiniais duomenimis, 2015 metais Lietuva 2,43 karto lenkė Centrinės ir Rytų Europos šalių vidurkius pagal užsienio investicijų projektų skaičių milijonui gyventojų ir yra regiono lyderė (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. ataskaitą).

Aišku, paveldėjome apkarpytas pensijas ir atlyginimus, išaugintas skolas, ne viską pavyko iki šiol išlyginti, susidūrėme ir su naujomis geopolitinėmis bei tarptautinio verslo problemomis. Apie tai atvirai ir garbingai kalbėta Vyriausybės 2015 metų ir ankstesnėse ataskaitose Seimui, taip pat ir XXXIV LSDP suvažiavime.

Bet grįžkime prie stebuklingosios konservatorių staltiesės ir žvilgtelėkime, kokios ten svečių, tai yra rinkėjų, laukia gėrybės. O nuo jų akys raibsta:

– bus sukurta per 147 000 naujų darbo vietų;
– vidutinis mėnesio (bruto) darbo užmokestis pasieks 1250 eurų;
– vidutinė senatvės pensija pasieks 400 eurų;
– lietuviškos kilmės prekių ir paslaugų eksportas išaugs 90 proc.;
– į Lietuvą sugrįš ir bus pritraukta per 80 000 darbingo amžiaus žmonių...

Ir dar daug kitų nuostabių siekinių, o finišas – antroji Airija, po kurio galima tikėtis, kad tūkstančiai lietuvaičių siūbtelės namo ne tik iš tikrosios Airijos, bet ir kitų šalių. Niekas neprieštarauja, kad Airija, Izraelis ar Singapūras – sektini, tiesiog pavydėtini ekonominio šuolio pavyzdžiai, bet sykį konservatoriai jau sekė Airija ir žinom, kas jiems iš to išėjo. Užmirštama, kad reikalingas kruopštus kasdieninis darbas, politinis sutarimas, o ne pagalių kaišiojimas į ratus, darant ryžtingus sprendimus, pavyzdžiui, kad ir dabar svarstant Seime naujojo socialinio modelio projektą.

Daugelis plane numatomų priemonių – ne kokia Amerika, jos gerai žinomos ir jau sėkmingai įgyvendinamos dabartinės Vyriausybės. Tai ekonomistams ir ne tik jiems girdėtos ir pakartotos vadovėlinės tiesos, nuo kurių per daug nenuklysi į lankas: nori gerai gyventi – skatink eksportą, viliok užsienio investicijas, kurk naujas darbo vietas, kelk darbo našumą, vystyk regionus.

Daugumos šių priemonių realizavimo pagrindas – iš tiesų rekordinė beveik 7 mlrd. eurų Europos Sąjungos parama, skiriama Lietuvai 2014-2020 metams. Norėtųsi tikėti, kad bet kuri politinė jėga, atėjusi į valdžią, atsakingai ir išmintingai panaudos šias galimybes. Bet ar iš tikrųjų mūsų eksportas padidės 90 proc., sulauksime 80 000 grįžtančių ir naujų darbingų žmonių, ar atsiras beveik pusantro šimto tūkstančių naujų darbo vietų ir senbuviams, ir atvykėliams? Pagaliau ar turėsime kuo jas užpildyti? Šito planas neatskleidžia, nes daugelis priemonių abstrakčios, o skaičiavimai pagrįsti nežinia kokiomis metodikomis.

„Šis planas yra bandymas brėžti ambicingą artimiausių ketverių metų Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos perspektyvą“ – sakoma dokumente. Deja, aptikti platesnių pasvarstymų apie socialinę politiką nepavyko. Konstatuojama, kad auga pajamų nelygybė, tačiau kaip ji bus mažinama, išskyrus pažadus didinti atlyginimus ir pensijas, kelti šalies gerovę, neaišku. Paprastai pajamų nelygybė bandoma išlyginti per mokesčių politiką, optimalų kapitalo ir darbo pajamų apmokestinimo santykį, tačiau šios temos net neliečiamos.

Programoje daug kalbama apie informacinių ir biotechnologijų, fotonikos bei kitų naujovių vystymą, savų talentų susigrąžinimą ir svetimų kvietimą į naująsias darbo vietas, kuriančias aukštą pridėtinę vertę. O kur dėtis paprastam pagyvenusiam ar vidutinio amžiaus žmogui, kuris nėra talento grynuolis? Keliauti į kapines? Gyventi iš pašalpų? Plane pagrindinis dėmesys skiriamas talentams ir specialistams, pastariesiems prireikus siūloma persikvalifikuoti, kurtis regionų centruose, žadama dėmesio verta pagalba įsigyjant būstą. O kitiems?

Jei esi žemdirbys, ūkininkas – apskritai likai už konservatorių ekonominės programos borto. Nors BVP struktūroje žemės ūkiui tenka vos keli procentai, tačiau šis sektorius išlieka ir dar ilgai bus labai svarbus strateginiu ir socialiniu požiūriu. Juk kritišku atveju reikia turėti ką valgyti, reikia, kad kažkas nuolat sėtų grūdą, augintų gyvulį. Tad kur čia strateginis mąstymas, socialinis rūpestis?

Gal ir neverta tuo stebėtis, nes paprastas žmogus, vaikas, pensininkas ar gyvenantis iš savo darbo, niekada nebuvo konservatoriams prioritetas. Taip ir šioje programoje, balansuojančioje tarp realybės ir populizmo.