Klausytojų skambučiai pasipylė – pasirodo, tai tūlam lietuviui itin aktualus klausimas. Visi turi savo aiškias nuomones, deja, kaip dažnai esti lietuviškoje žiniasklaidoje, niekas neprašo tų nuomonių pagrįsti argumentais.
Bet labiausiai nustebino bendrapiliečių laisvas ir nekritiškas “kultūrinis liberalumas”. Šalyje, kur žmonės tyčiojasi iš tautinių, seksualinių mažumų, kur “viešais komentatoriais” vadinami veikėjai tyčiojasi iš skurstančių, emigrantų ir prasčiau išsilavinusių žmonių, tolerancija burkoms tampa aksioma.
Manau, taip atsitiko dėl to, kad yra painiojama tolerancija religijai ir papročiams su tolerancija patriarchalizmo primestai kultūrai. Burka, apdangalas, kuris visiškai aklinai uždengia moters kūną ir veidą, nėra Islamo religijos atributas. Burka nėra sukurta Korano (nesileisiu į teologinius išvedžiojimus, nes labai mažai išmanau apie Islamą, bet gal pakaktų paminėti, kad visai neseniai Al-Azhar, aukščiausią autoritetą turinti musulmonų teologijos institucija Islamo pasaulyje, pareiškė, kad burka neturi spiritualinio autentiškumo). Burka buvo sukurta tam, kad traibalistinėje kultūroje moters kaip daikto vieta būtų apibrėžta aiškiai ir nediskutuotinai.
Iki šiol Lietuvoje vykusios paviršutiniškos diskusijos apie multikultūralizmą ir etnocentrizmą, apie kultūrinę integraciją ar asimiliaciją neskatino žvelgti į tarpkultūriškumą kompleksiškai, todėl nekeista, kad yra susidariusios tik dvi klausimo sprendimo išvados: uždrausti burkas, nes jos asocijuojasi su islamišku terorizmu arba leisti jas, nes turime viską leisti ir toleruoti.
Gerbti ir toleruoti reikia žmogų, jo teises ir laisves, galimybę išsakyti savo nuomonę, jeigu ji neskatina smurtauti ar kitaip pažeisti kito laisvių. Bet neprivalome “gerbti” ar toleruoti primityvizmo, kito orumo suvaržymo, jeigu net tai yra pateikiama kaip kultūros ar religijos atributai.
Lietuvai vis labiau integruojantis Europos Sąjungoje šie klausimai bus vis aktualesni, nes turime solidarizuotis su Europa gelbėdami pabėgėlius nuo karo, greitai pritrūksime savo darbo jėgos ir turėsime atverti darbo rinkas, vis dažnėjantys teroristiniai išpuoliai irgi tampa mūsų klausimu.
Prancūzija, demokratiška, sekuliari ir egalitarinė visuomenė 2010 metais priėmė nepopuliarų sprendimą- uždrausti burkas ir kitus veido apdangalus viešose vietose, nes tai pažeidžia pamatinius Respublikos principus ir požiūrį į moterį kaip į lygią pilietę.
Burkos uždraudimas neturėtų būti traktuojamas kaip islamofobija ar politinis nekorektiškumas, nes jis remiasi demokratine pagarba piliečiui ir niekaip neapeliuoja į jo religines pažiūras.
Matydami gatvėje burka “apdengtą” (sąmoningai nevartoju termino “apsidengusį”) juodą tašką matome ne priminimą apie tam tikrus Islamo įpareigojimus tikintiesiems, o visiems mums ir mūsų demokratiniam išsilaisvinimui metamą iššūkį – štai eina žmogus-daiktas, žmogus-vergas, žmogus-nuosavybė.
Burkos gynėjai dažnai teigia, kad moteris pasirenka ją savo laisva valia. Tačiau laisvas moters pasirinkima yra galimas tik tuomet, kai tas pats pasirinkimas yra pateikiamas vyrui. Tai nėra pasirinkimo laisvė moteriai, tai tik laisvas pasirinkimas vyrui ją pažeminti ir primenantis kitus nusikaltimus prieš moterį: prievartines santuokas, genitalijų apipjaustymą, grupinius išprievartavimus.
Piliečių, atvykusių iš kitų kultūrų ir kitų religinių praktikų įtraukimas į mūsų visuomenę bus nuoširdesnis ir greitesnis, jeigu kalbėsimės be kaukių ir nepamiršime, kad tolerancija nėra tolerancija atsilikimui ir mūsų pasiekimų regresui.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.