Įvairių visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, pasitikėjimas jomis nesiekia 5 procentinių punktų. Be abejo, politikai, ypač linkę į populizmą, šiomis visuomenės nuotaikomis bando pasinaudoti kiekvienų rinkimų metu.
Visų pirma, tai daroma kuriant darinius, kurių pavadinimuose vengiama partijos vardo (susivienijimai, judėjimai, sąrašai) ar net pabrėžiama, kad tai ne partija (pavyzdžiui, Nepartinis demokratinis judėjimas). Savaime suprantama, tokiems dariniams galioja posakis: „Ta pati panelė, tik kita suknelė”. Pavadinus pomidorą braške – nuo to jo skonis nepasikeis. Visi šie judėjimai savo esme yra politinės partijos, tik dažniausiai neturi vieno atributo, būdingo tradicinėms partijoms – ideologijos.
Visgi ne apie įvairius susivienijimus ar judėjimus šis straipsnis, o apie vienišus ir su jokiais judėjimais nesitapatinančius į politiką einančius asmenis. Prieš Seimo rinkimus nuolat pasigirsta balsų, jog tokių žmonių turėtų būti daugiau ir kad reikia uždrausti partijų sąrašus bei visus Seimo narius rinkti vienmandatėse apygardose (nes tik tokiose apygardose tokie „nepriklausomi“ gali patekti į Seimą).
Pradedant kalbėti, kodėl tokie pasiūlymai yra žalingi, reiktų paminėti, kad visoje kontinentinėje Europos Sąjungoje nėra nei vienos valstybės, kuri savo parlamentą rinktų vien daugumos atstovavimo – tai yra vienmandačių apygardų – principu. O taip yra todėl, kad, renkant parlamentarus vienmandatėse, itin didelė visuomenės dalis gali likti apskritai neatstovaujama. Elementarus pavyzdys yra viena vienmandatė – laimėtojui surinkus 51 proc. balsų, o pralaimėjusiam – 49 proc. gaunamas rezultatas, kai 49 proc. rinkėjų nėra niekieno atstovaujami.
Dar iškalbingesni pavyzdžiai yra iš valstybių, kuriose taikoma absoliučios daugumos sistema. Geriausiai atsimenamas pavyzdys yra 2000 m. JAV Prezidento rinkimai, kuriuose laimėtojas George W. Bush surinko mažiau (!) balsų (47,9 proc.) nei antrą vietą užėmęs Al Gore (48,4 proc.). Rezultatas – mažesnės dalies gyventojų palaikomas atstovas tapo valstybės vadovu.
Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad proporcinė rinkimų sistema, kurioje varžosi kandidatų sąrašai (nesvarbu, ar sąrašą sudarytų partija, ar koks nepartinių kandidatų judėjimas), kur kas geriau užtikrina tai, kad išrinkti politikai atstovautų kuo platesnę visuomenės dalį.
Bet dar įdomesni dalykai prasideda, kai nepriklausomi ir su jokiomis partijomis nesusiję kandidatai patenka į parlamentą. Pabandykime įsivaizduoti jų darbą, atskaitos tašku pasirinkę paskutinę eilinę Seimo sesiją, kuri truko nuo 2015 m. rugsėjo 10 dienos iki 2015 m. grudžio 31 d., t.y. 112 dienų, iš kurių 34 buvo nedarbo dienos, vadinasi lieka 78 darbo dienos. Iš jų 24 dienas vyko Seimo plenariniai posėdžiai, kurie nėra laikas skaityti projektus, dėl kurių balsuoji, o tai – laikas jau balsuoti. Vadinasi lieka 54 dienos likusiam darbui. Nebežiūrint giliau, t.y. į tai, kiek iš jų Seimo narys dar turi skirti ir skiria tiesioginiam darbui su atstovaujamais rinkėjais, pabandykime pažiūrėti, kaip šis darbo dienų skaičius koreliuoja su teisės aktų projektais.
Per minėtą sesiją Seimas priėmė 315 teisės aktų. Ir čia kalbame tik apie priimtus, neliečiant atmestų, grąžintų tobulinti arba pradėtų, bet nebaigtų svarstyti. Bet užtenka ir to. Gauname 6 teisės aktus per dieną. Jeigu nebūsime naivūs ir neapsimesime, kad viskas, ką daro Seimo narys darbo dienos metu, tai vien tik skaito teisės aktų projektus ir su jais susijusius dokumentus, daugiausia laiko, kurį fiziškai Seimo narys galėtų skirti vienam teisės aktui, būtų valanda. Viena valanda. Viena valanda susipažinti su esamu konkrečios srities reguliavimu, siūlomais pakeitimais, jų galimu poveikiu, teisininkų išvadomis, suinteresuotų visuomenės grupių pastabomis ir pasiūlymais. O jei dar norėtųsi tarptautinę praktiką įvertinti? Apie kokią teisės aktų kokybę būtų galima kalbėti taip dirbant – turbūt akivaizdu.
Tai dar gerai, jei papuola teisės aktas iš pažįstamos srities. Bet negali būti visos sritys pažįstamos. Net dauguma negali. Todėl rinkdami agronomą susitaikykime su tuo, kad nesupras jis, už ką balsuoja, kai sprendžiami pridėtinės vertės mokesčio atskaitos klausimai, o rinkdami mediką supraskime, kad valandos jam suprasti, apie ką kalbama teisės akte, reguliuojančiame antrinę pieno žaliavos rinką, niekaip nepakaks.
Kaip ši problema sprendžiama? Dviratis čia išrastas jau seniai. Tai yra partijos ir jų pagrindu parlamente sudaromos frakcijos. Jei partija turi normalaus dydžio frakciją, apie 30 narių, kurie turi skirtingų sričių išsilavinimą ir darbo patirtį skirtingose sferose, jie gali pasiskirstyti ir gilintis į teisės aktus, kurių reguliuojamą sritį supranta. Taip laikas, kurį Seimo narys gali skirti vienam teisės akto projektui, padidėja nuo valandos iki trisdešimties valandų. O tai, efektyviai dirbant, gali būti tikrai pakankama tam, kad įsigilintum, kas ir kaip siūloma keisti. Pasidalinus savo įžvalgomis su frakcijos nariais yra formuojama bendra frakcijos pozicija. Tik dirbdamas frakcijoje su bendraminčiais Seimo narys gali užsitikrinti, kad turės ne du, o keliolika ar keliasdešimt padėjėjų, be kurių tikėtis kokybiškų sprendimų ne tik neverta, bet ir nerealu.
Todėl kitą kartą, prieš piktindamiesi dėl blogų partijų, kokia bloga proporcinė rinkimų sistema, kaip reikia nuo nieko nepriklausomų ir su niekuo nedraugaujančių žmonių politikoje, pagalvokime, ką mūsų mylimas policininkas ar inžinierius, be partijos išrinktas į Seimą, galės padaryti dėl mokesčių sistemos pertvarkos ar profesionaliosios kultūros plėtros.