J. Pankauskas. Darbo partijos gelbėtoja – Jolanta iš stebuklingojo miesto?

Atrodo, kad Darbo partija į rinkimus meta sunkiąją artileriją su neoliberalizmo ir sovietinės retorikos mišinio sviediniais.

Tokį įspūdį galima susidaryti perskaičius DELFI Viktoro Uspaskicho sutuoktinės ir vienos turtingiausių šalies damų Jolantos Blažytės tekstą apie veltėdžius. Nors straipsnyje gvildenamos rimtos mūsų visuomenę užklupusios problemos, vis tik šias mintis reikėtų vadinti konjunktūriniu nesusipratimu.

Sunku patikėti, kad žavingajai koncerno „Vikonda“ vadovei trūktų dėmesio ir tokiais tekstais ji bandytų įtvirtinti save verslo vilkų pasaulyje. Greičiausiai, kad ne. Darbo partijos baržos jau, matyt, nebepatempia net patys tvirčiausi darbiečių rikiai Artūras Paulauskas ir Valentinas Mazuronis. Nejaugi į šachmatų lentą metama pati karalienė?

Ieškant analogijų literatūroje, Jolanta, lyg Džeimso Džoiso homeriškojo „Uliso“ Molė Blum, po savo vyro nuotykių prabyla sąmonės srauto monologu. Gaila, kad ponia Jolanta prabyla ne rafinuotu literatūriniu, o „nuvorišiškai“ didaktiniu stiliumi su sovietinės retorikos klišėmis.

Ar prisimenate kultinę 1965-ųjų kino komediją „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ bei sparnuotą frazę „Na, alkoholikai, veltėdžiai ir chuliganai...“? Toje kino juostoje kaip tik subtiliai atskleidžiamas sovietinis „gydimo darbu“ metodo absurdiškumas. Keista, kad prabėgus daugiau nei 50 metų, tik jau viską apvilkus laiko dvasios arba „laisvosios rinkos“ ideologiniu drabužiu, tą patį išgirdome ir skaitant ponios Jolantos straipsnį. Išties, suliejus sovietinę personalo vadybą ir neoliberalizmo doktriną, gauname įdomų kokteilį, kurio šūkiu gali būti autorės minimas „Tik darbas – išgydo“ . Kiek toli šis šūkis nuo kito panašaus „Darbas – išlaisvina“, nesiimsiu spręsti.

Tačiau tokia minčių gija apnuogina kita tiesą – Lietuvoje vis dar per dažnai darbdavio požiūris į samdomą darbuotoją dvelkia sovietine „diedovščina“. Darbuotoją galima įbauginti, galima juo manipuliuoti, galima net jį eksploatuoti ir be skrupulų didžiąją dalį jo darbo vaisių nusavinti, jam tepaliekant grašius. O po to apsimesti „šlangu“ ir stebėtis, kodėl žmonės neturi motyvacijos dirbti, virkauti, kaip blogai, kokia emigracija, koks alkoholizmas, kokia degradacija ir kodėl niekas neori dirbti. Ir dar kaltinti visus iš eilės, bet tik ne save.

Maža to, tuos nurėžtų darbuotojų algų pinigus juk geriau investuoti į verslui palankaus politinio poveikio darymą, mokesčių mažinimą ar viešųjų paslaugų prieinamumo mažinimą. Ir dar. Jau įprasta tapo pažeidžiamiausius žmones menkinti, juos pravardžiuoti alkoholikais, veltėdžiais, tinginiais ar pašalpiniais išlaikytiniais.

Ponios Jolantos straipsnis „Jo didenybė – veltėdis“ yra charakteringas žanro pavyzdys, kuris mums primena, kad dalis garbių Lietuvos verslininkų yra apsėsti rūpintojėliškosios visažinystės. Šioje gyvenimo išmintyje dažnai rasime ir religinių motyvų, ir minčių iš knygų serijos „Kaip tapti milijonieriumi?“. Tik bėda ta, kad versle kaip versle. Ir jei sovietinės vadybos priemonės padeda uždirbti, tai jos ir bus taikomos. O vis kita, matyt, galima pridengti labdaros, paramos ar socialinės atsakomybės figos lapeliu.

Tiesa, ne taip seniai žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad pusė milijono eurų iš koncerno „Vikonda“ įmonių „Krekenavos agrofirma“, „Kėdainių fabriko konservai“ buvo perduoti neturtingų šeimų vaikų parama besirūpinančiam labdaros ir paramos fondui „Viltis-Vikonda“, fondas lėšas pervedė vienai neįvardytai viešajai įstaigai. Ši įstaiga esą pinigus išgrynino ir grąžino bendrovėms. Kyla klausimas, kaip traktuoti tokią veiklą: kaip veltėdystę ar naudingą darbą visuomenei? O gal teismas atras ir kitokią formuluotę. Lauksime.

Norom nenorom, perskaičius ponios Jolantos straipsnį prieš akis iškilo Dalios Budrevičienės – drąsios „Krekenavos agrofirmos“ darbuotojos portretas. Priminsiu, ji dar 2006 metais po vadinamojo „vokelių skandalo“ viešai prabilo apie su „Vikondos“ koncernu siejamos „Krekenavos agrofirmoje“ mokamus nelegalius atlyginimus. Moteris laimėjo bylą tiek dėl neteisėto atleidimo iš darbo, tiek dėl šmeižto, kuriuo ją apkaltino darbdaviai. Būtent paprasta, bet drąsi ir ori Dalia daugeliui yra naujosios Lietuvos garbė ir sektinas pavyzdys, o ne spindinti ir pamokslaujanti Jolanta su kišenine partija užnugaryje.