J. Pankauskas. Kodėl G. Landsbergis konservatorių partijoje lygesnis už kitus?

Konservatoriaus Artūro Margelio vadovaujama Lazdijų rajono savivaldybės administracija grubiai pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, pirkdama kanceliarines ir kitokias prekes iš su mero šeimos narių vadovaujamos bendrovės.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Priežiūros komitetas, prasidėjus tyrimams, sustabdė Lazdijų mero Artūro Margelio narystę partijoje. A. Margelio klausimu ypač nuosekliai ir principingai laikėsi partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Nepaisydamas įtakingų A. Margelio užtarėjų, G. Landsbergis užėmė tvirtą poziciją – reikalingi nedviprasmiški atsakymai, galintys išsklaidyti visuomenėje kilusias abejones.

Kadangi iš paties Lazdijų mero partijos pirmininkas nuoširdžių atsakymų nesulaukė, veiksmų teko imtis Priežiūros komitetui. Partijos etikos prievaizdų sprendimas nebuvo maloningas A. Margeliui. Partijos senbuvio narystė sustabdyta, laukiama Viešųjų pirkimų tarnybos ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų.

Reikia pripažinti, jog tokia konservatorių partijos laikysena atitinka demokratiškose šalyse įprastą praktiką – aukšti politinės kultūros standartai turi būti taikomi visiems be išimties – ir saviems, ir oponentams. Būtų galima tik pasidžiaugti tokiu jaunų politikų principingumu ir ramiai laukti istorijos atomazgos.

Vargu ar Lazdijų konservatorių trinktelėjimą durimis būtu galima nurašyti tik ant įsižeidusio rajono mero ambicijų. Juolab, kad partijos vadovybės elgesys supykdė ne tik A. Margelio artimiausius bendražygius, bet ir nuo savivaldos atitolusius įtakingus partijos narius. Žinoma, daug ką galima nurašyti asmeniniams interesams (L. Andrikienės brolis kandidatuoja Druskininkų – Lazdijų apygardoje, o tai būtų buvę neįmanoma be A. Margelio palaikymo), takoskyrai tarp krikdemiško ir moderniojo partijos sparno, vidiniais nesutarimais dėl konservatorių pirmininko proteguojamų sau artimų kandidatų, krentančių partijos reitingų ir pan. Iš vidaus partiją draskančių problemų kamuolys didelis, o A. Margelio suspendavimas gali tapti paskutine kibirkštimi, sukelsiančia sprogimą.

Vis dėlto teigti, jog partiečių nepasitenkinimas neturi svarių argumentų, o remiasi vien tik noru gauti aukštesnę vietą sąraše, nėra teisinga. Nesunku numanyti, jog labiausiai pačius konservatorius piktina dvigubi standartai. Nors iš aplinkinių reikalaujama krištolinio skaidrumo, partijos pirmininkui, atrodo, daromos išimtys.

Situacijos identiškos – valstybės institucijos tiria tiek A. Margelio, tiek G. Landsbergio šeimų verslus. Valstybės kontrolės akiratyje – „NT valdų“ ir Karalienės Mortos mokyklos preliminari sutartis. Kad ir kaip egzotiškai skambėtų brangiai nupirktas televizorius, popierius ar pieštukai Lazdijuose, Landsbergių verslo užmojai kur kas platesni.

Neverta dabar aiškintis visų aplinkybių – tam teisinėje valstybėje yra atsakingos institucijos. Apie ką būtina kalbėti, tai apie G. Landsbergio dviveidiškumą ir nenuoširdumą. Juk jis pats be jokių priežiūros komitetų galėtų imti ir suspenduoti savo pirmininkavimą partijoje, kol bus baigtas tyrimas ir visuomenei atsakyta į klausimus dėl jo šeimos verslo. Tačiau G. Landsbergis tokios galimybės net nesvarsto, esą jis jau ir taip į visus klausimus atsakė, to pakanka. Ką čia Valstybės kontrolė, jei jau pats anūkas paaiškino.

Štai čia ir yra esminis skirtumas tarp vakarietiškos demokratijos ir rytietiško feodalizmo. Pirmuoju atveju – visiems vienoda atsakomybė, vienodi reikalavimai, tie patys standartai. Antru atveju – lygūs ir lygesni. Belieka tikėtis, jog tokia situacija priimtina ne visiems konservatoriams, o partija bus vienodai reikli ne tik rajono savivaldybės merui, bet ir pačiam pirmininkui.