J. Pundzius. Tuberkuliozės ir gripo šmėklos Lietuvoje

Kaip įprasta Lietuvoje, susirūpinimas problema paaštrėja visuomenėje, kai kyla rezonansinis įvykis. Vienas tokių – vienoje mokykloje tuberkulioze susirgusios dvi moksleivės. Šis įvykis tai tik įsisenėjusios problemos prasiskleidęs žiedelis. Juk Lietuva išsiskiria vienu didžiausiu tuberkuliozės sergamumu Europoje, o, svarbiausia, aplinkoje cirkuliuoja didžiulis vaistams atsparių tuberkuliozės bakterijų procentas.

Nacionalinė sveikatos taryba ne kartą akcentavo būtinybę spręsti šios ligos gydymą iš esmės – tai yra kitų šalių pavyzdžiu užtikrinti, kad susirgę tuberkulioze žmonės būtų gydomi kokybiškai ir iki pilno pasveikimo. Šiandien tuberkuliozė jau nebe ta „Dievo rykštė“, kuri dar prieš šimtmetį buvo vos ne mirtina liga ir kuri asocijuojasi su Lietuvos inteligentijos, šviesuolių netektimis.

Šiandien sąmoningi ir supratingi piliečiai gali pasveikti net negulėdami ligoninėse, jeigu sąžiningai, tiesa, gana ilgai vartoja paskirtus vaistus. Tačiau ne veltui tuberkuliozė vadinama socialine liga, nes kai kurie pacientai, ypač lietuviai, pasijutę kiek geriau, nutraukia arba nereguliariai vartoja vaistus ir taip jų organizme išsivysto atsparios tuberkuliozės bakterijos, kurios jau ypač pavojingos aplinkiniams.

Lietuva pirmauja Europoje pagal atsparių vaistams bakterijų paplitimą. Kodėl? Civilizuotos šalys, net ir tos, kur labai gerbiamos asmens laisvės, šiuo atžvilgiu yra griežtos – nesigydai nuo tuberkuliozės reikiamai – sėdi į kalėjimą ar į priverstinio gydymo izoliatorių, kur išbūni tol, kol visiškai pasveiksti ir tampi nebepavojingas aplinkiniams. Tuo tarpu Lietuvoje lyg ir yra įstatymas numatantis priverstinį gydymą nuo tuberkuliozės, kaip pavojingos visuomenei ligos, tačiau nesutvarkyti poįstatyminiai aktai neįgalina tai atlikti daugeliu atvejų.

Prisimintina, kai ne per seniausiai iš Šveicarijos kalėjimo, į kurį pateko priverstiniam gydymui nuo atviros tuberkuliozės Lietuvos pilietis, buvo deportuotas į Lietuvą, mūsų šalies sveikatos ir teisėsaugos institucijos nebuvo pakankamai įgalios izoliuoti šį pacientą priverstiniam gydymui. Jis ilgai vaikščiojo laisvas, skleisdamas pavojingą užkratą mums ir mūsų vaikams. Taip pat absurdiška, kai kalėjime susirgę tuberkulioze žmonės, pritaikius įstatymuose numatytas paankstinto paleidimo į laisvę nuostatas, kuo greičiau išleidžiami į laisvę sėti pavojingą užkratą visuomenei. Dažniausiai šie žmonės, neturintys namų, minimalių buitinių sąlygų, lėšų ir motyvacijos reikiamai gydytis, sukelia didžiulę grėsmę visiems aplinkiniams.

Nacionalinė sveikatos taryba ne kartą kreipėsi ir reikalavo Sveikatos apsaugos ministerijos užtikrinti privalomą gydymą nuo tuberkuliozės, sutvarkant procedūrų reglamentaciją. Paskutinį kartą šiuo klausimu kreipėmės į LR Seimo sveikatos reikalų komitetą praėjusių metų lapkritį, tačiau iki šiol ši problema neišspręsta.

Ką daryti Lietuvos žmonėms, kol biurokratai spręs šią problemą? Šiandien geriausiai tinka posakis „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“.

Rekomenduojame kiekvienam žmogui kiek galima atidžiau laikytis asmeninių apsaugos priemonių, kurios tinkamos ne tik saugotis nuo užsikrėtimo tuberkulioze, bet šiandien aktualu apsisaugoti nuo gripo viruso. Reikia priminti, kad gripo virusas plintą ne tik per orą, bet ir kontaktiniu būdu dažniausiai per rankas. Jeigu troleibuse įsikibsime į rankeną, kurią neseniai lietė gripuojantis, virusas greičiausiai atsidurs ant jūsų rankų. Pasikrapštę nosį, akis, perbraukę lūpas, pasodinsime virusą ant gleivinės ir gripas beveik garantuotas.

Pirmiausia šiuo laikotarpiu reikia vengti aplinkinių, neiti į susibūrimų vietas, kiną, koncertus, nelankyti sergančiųjų ir pan. Geriau jau per lietų tinkamai apsirengus eiti pėsčiomis, negu važiuoti viešuoju transportu. Sutikus žmogų „nemandagiai“ nesisveikinti paduodant ranką, o stengtis išlaikyti bent 1 metro atstumą.

Kiekviena proga plaukite rankas šiltu vandeniu su skystu muilu iš dispenserių ne mažiau 10 sek. Prašykite ir reikalaukite, kad darbe, viešose vietose: ligoninėse, poliklinikose, parduotuvėse, savivaldybėse, teismuose būtų muilo, vienkartinių servetėlių.

Nelieskite, netrinkite pirštais akių, lūpų, nekrapštykite nosies.

Nelieskite plikomis rankomis aplinkinių daiktų, duris atidarykite alkūne, koja, nugara. Kai pradėsite jausti, kad palietus viešą aplinką, ant rankų knibžda virusai, bakterijos, užsikrėtimo pavojus sumažės.

Jei nesveikuojate, rūpinkitės aplinkiniais ir neplatinkite užkrato. Neikite iš namų, nekvieskite artimųjų. Jei kosėjate, čiaudite visada užsidenkite burną nosine, servetėlė, bet kokiu audiniu, o jei nieko nėra po ranka, kosėkite, čiaudėkite į savo drabužių rankovę – čia virusas išgyvuos žymiai trumpiau. Dar dažniau plaukite rankas. Jei sirgdamas bendraujate su aplinkiniais, pravartu užsidėti kaukę ant nosies ir burnos.

Kai kuriose Azijos šalyse – Japonijoje, Kinijoje – apstu gatvėse vaikštančių su kaukėmis. Moksliškai įrodyta, kad jos veiksmingai neapsaugo nuo užsikrėtimo, tačiau kaukės reikalingos sergančiajam, ypač jam vykstant pas gydytoją, į polikliniką ir pan. Slaugantis sergantįjį taip pat jas turėtų dėvėti.

Pasibaigus gripo epidemijai, kaukės ko gero būtų naudingas atributas aktyviems visuomenės nariams piketuojant prie valdžios institucijų dėl jų nepaslankumo kovojant su tuberkulioze šalyje.