Kita vertus, dėl rudenį vykusių Seimo rinkimų socialdemokratų vadovai, spėju, davė komandą apie šį projektą nediskutuoti. Baimintasi neigiamos reakcijos dėl jo socialinių pasekmių periferijai.
Projektas viešojoje erdvėje pasirodė šių metų sausį, kai jis buvo pristatytas Sauliaus Skvernelio ministrų kabinetui. Jį taip pat imta pristatinėti regionuose: savivaldybių vadovams, seniūnams. Ministras Pirmininkas viešai išreiškė paramą reformai. Tiesa, iš jo komentarų, galima spręsti, kad S. Skvernelis nėra susipažinęs, kaip atrodo laiškininkų darbas kaime. Mat kalba jog XXI amžiuje persimetęs laiškų maišą, po kaimus važiuojantis dviračiu paštininkas – atgyvena.
Premjerui derėtų įsigilinti ir žinoti, kad kaimuose laiškininkai važinėja automobiliais, paprastai nuosavais. Taip pat ir tai, kad Lietuvos pašto patvirtintos kompensacijos už jų panaudą bei apmokėjimai už kurą, deja, yra nepakankami. Negana to, premjeras pareiškė, kad Lietuvos pašto skyriai yra kažkokia „pasiplepėjimo“ vieta.
Kita vertus, netrukus po premjero pritarimo „Ateities laiškininko“ projektui, pasirodė Seimo Valstiečių ir žaliųjų frakcijos pareiškimas, kad reforma turi būti stabdoma. Panašu, kad tai ir įvyks, nes frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis reformai tarė griežtą „ne“.
Štai čia iškyla gausybė klausimų. Pirma, ar normalu, kad vyriausybės kontroliuojamų įmonių valdymo sprendimai daromi pagal valdančiųjų frakcijų nurodymus? Juk jau kelinta vyriausybė, beje ir S. Skvernelio, akcentuoja valstybinių įmonių nepriklausomumą nuo politinių struktūrų.
O kodėl šioje situacijoje tyli kiti valdantieji – politiškai reformą palaiminę socialdemokratai? Kaip ten bebūtų, panašu, kad „Ateities laiškininko“ reforma ima skęsti. Nors pervarkų šioje srityje tikrai reikia.
Svarbiau skambus pavadinimas ar rezultatas?
„Ateities laiškininko“ apibūdinimas, regis, turėtų reikšti esmines pašto paslaugų teikimo permainas. Kad, pasak S.Skvernelio, atsidurtume XXI amžiuje. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Peržiūrėjus „Ateities laiškininko“ funkcijas, rasime tokių naujienų: po reformos laiškininkas galėtų teikti ne tik siuntų atidavimo, bet ir priėmimo paslaugą. Tam jis būtų aprūpintas svarstyklėmis. Reformos prezentacijoje tos svarstyklės įvardijamos kaip viena iš „moderniųjų“ laiškininko priemonių. Nesuprantama, kas, neskelbiant ypatingų reformų, trukdo įdiegti šios paslaugos teikimą, nupirkti laiškininkams nešiojamas svarstykles?
Kita „modernioji“ priemonė – planšetė, kurioje klientas galėtų ir pasirašyti tokiu būdu atsisakant popierinių pašto paslaugų teikimo dokumentų. Reformoje numatytas ir bendrovės automobilių parko atnaujinimas ir, galima suprasti, jų skyrimas laiškininkams, kurie dabar naudoja nuosavus automobilius.
Šios laiškininkų aprūpinimo gerinimo ir veiklos modernizavimo priemonės bei minėtas jų paslaugų praplėtimas – seniai pribrendę dalykai. Kaip ir numatyta galimybė išsikviesti laiškininką į namus. Kas galėtų tam prieštarauti? Tik keistai skamba Lietuvos pašto vadovų aiškinimai, kad laiškininko iškvietimas į namus nieko nekainuos. Juk laiškininko atvykimui išnaudotas darbo laikas, kuro sąnaudos kainuoja.
Užtikrinti, jog kaime gyvenantys socialiai remtini asmenys turėtų galimybę nemokamai išsikviesti laiškininką į namus norėdami gauti reikiamas pašto paslaugas, yra būtina. Bet tam reikia valstybės ar savivaldybių biudžetuose numatyti subsidijas Lietuvos paštui. Jei norime ir siekiame, kad Lietuvos paštas dirbtų pelningai, negalima jo versti labdaros fondu.
Kita vertus, o kaip bus užtikrinta, kad tokiomis „nemokamomis“ pašto paslaugomis nepasinaudos pasiturintys kaimo gyventojai, stiprūs ūkininkai (kuriems, beje, tokių paslaugų reikia gan nemažai)? Žinoma, Lietuvos paštas laiškininko iškvietimo į namus kaštus greičiausiai integruos į bendrus pašto paslaugų įkainius. Bet ar tai būtų teisinga?
Darbo vietų problemos
Suplanuota reforma turi ir kitą neigiamą socialinę pasekmę – tai apie 300 darbo vietų praradimas (reformos autorių jos vadinamos perteklinėmis). Jų neliks pertvarkius, tiksliau uždarius 377 kaimiškųjų pašto skyrius ir padidinus krūvius laiškininkams.
Beje, kalbama ne vien apie tuos kelis šimtus darbo vietų. Pašto reforma ne viena. Ne mažiau darbo vietų periferijoje bus prarasta, jei prasidės urėdijų reforma, vietoj jų įkuriant vieną centralizuotą įmonę. Neliks darbo vietų ir uždarius daugelį kaimo parduotuvių dėl numatomo alkoholio prekybos ribojimo ir specializuotų parduotuvių kūrimo.
Negana to, vis garsiau kalbama apie Aplinkos ministerijos sumanymą pertvarkyti saugomų teritorijų sistemą – panaikinti savarankiškas nacionalinių ir regioninių parkų administracijas vietoj jų įkuriant vieną centrinę agentūrą.
Paradoksalu, kad didele dalimi periferijos rinkėjų balsais Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vyriausybė savo pirmaisiais žingsniais skelbia darbo vietas periferijoje naikinančias reformas.
O kur pradingo skelbtieji ministerijų bei kitų centrinių struktūrų iškėlimai į Kauną ar kitas vietas? Ar tai – ne tuščios rinkiminės kalbos? Jei ne, kam tuomet taip energingai imtasi renovuoti dabartinį Žemės ūkio ministerijos pastatą Vilniuje? Kam leisti lėšas, jei ministeriją planuojama kelti į Kauną?
Garsiais šūkiais regioninės politikos svarbą pabrėžianti vyriausybė neturėtų šaltu abejingu balsu skelbti gal ir nedidelį, valstybės mastu, minėtą darbo vietų praradimą. Jei jau vykdoma reforma, su neigiamomis pasekmėmis jos uždavinys – pasiūlyti realias, naujas darbo vietas periferijoje kuriančias priemones, padedančias amortizuoti minėtą praradimą.
Pokyčiai būtini
Grįžtant prie Lietuvos pašto reformoje numatyto sprendimo uždaryti kaimiškųjų paštų skyrius ir perduoti jų funkcijas mobiliajam laiškininkui, kyla klausimas, ar buvo pakankamai diskutuotos kitos alternatyvos?
Pirma, ar buvo diskutuota su savivaldybių atstovais, kurie turėtų būti suinteresuoti darbo vietų išsaugojimu? Antra, ar išnagrinėta kitų šalių patirtis, kur pašto paslaugų teikimas pagal sutartį vykdomas privačiose kaimų parduotuvėse? Juk tokiu atveju stacionarių pašto paslaugų galimybė būtų išsaugota nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro – kas patogu visiems gyventojams.
Lietuvos pašto skaičiavimai, kad dėl kaimo pašto skyrių uždarymo bus sutaupyta 6,5 mln. eurų, neatrodo įtikinamai. Nes nežinia kiek papildomai kainuos mobilaus laiškininko funkcionavimo kaštai.
Lietuvos pašto vadovai, pristatydami reformos planus, skelbia, kad šiandien kaimo laiškininkas vidutiniškai dirba 0,65 etato už varganą 260 eurų atlyginimą. Tačiau teisybės dėlei reiktų pridurti, kad tas nepilnas suskaičiuotas etatas dar nereiškia, kad laiškininkai dirba atitinkamai mažesnį valandų skaičių. Juk praktikoje tai reiškia, kad paštininkai keliauja rudenį pavasarį pažliugusiais, žiemą apsnigtais keliais. Aptarnavimas užtrunka apsilankius pas labai senus ir ligotus žmones. Todėl realiai dirbama ilgiau nei numatyta „etate“.
Tad nelaukiant sumanytos reformos, kurioje skelbiama apie vidutinio etato laiškininkams didinimą 40 procentų ir atlyginimo didinimą 20 procentų, laiškininkų atlyginimus reikia didinti nedelsiant. Beje, dar ir todėl, kad paštininkų darbas siejamas su nemaža finansine atsakomybe – pensijų išnešiojimu.
Iš kur tam paimti lėšų? Pirmiausia – atsisakyti šimtatūkstantinio lėšų skyrimo labdarai. Nebūtinai pervesti į valstybės biudžetą milijonines dividendų sumas. O jeigu norima raportuoti apie vis didėjantį dividendų pervedimą, tai pervestą sumą reiktų iš esmės susigrąžinti objektyviai apskaičiuojant subsidijų sumas pašto paslaugų teikimui kaime.
Jokiu būdu neneigiu, jog būtina reaguoti į trumpai dirbančių ir reikiamo krūvio neturinčių kai kurių kaimų paštų skyrių problemas. Taip pat pritariu ir perėjimui prie mobiliųjų laiškininkų sistemos. Tačiau Vyriausybei privalu svarstyti ir matyti visus padarinius. Taip pat ir neigiamus. O jiems amortizuoti numatyti ir konkrečias finansines, ekonomines priemones.
Ankstesnė socialdemokratų vyriausybė dvejus pastaruosius metus į tokius mano kreipimusi nereaguodavo. Matysim, ar parodys didesnį socialinį jautrumą dabartinė vyriausybė.