Likusieji mokslininkų, mokytojų-ekspertų grupių išleisti vadovėliai tiesiog būtų pripažinti netinkamais ir, matyt, likviduoti. Kam vadovėlis, jei iš jo negali mokytis vaikai? Vienu ypu būtų paneigtas daugelio švietimo specialistų grupių ilgametis darbas.
Šių įstatymų pataisų autoriai: Vytautas Gapšys, Valdas Skarbalius, Zita Žvikeinė, Ričardas Sargūnas, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Audronė Pitrėnienė. Parlamentarai aiškina, kad neva išleista labai daug vadovėlių, jų kokybė abejotina, nes leidyklos siekia tik „pasipinigauti“. Todėl priėmus naują įstatymą Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratai nuspręstų, ką leisti, kas ir kaip turi rašyti.
Toks siūlymas ne tik skamba absurdiškai, rodo nepasitikėjimą švietimo profesionalų kompetencija, bet ir atskleidžia tam tikrus darbiečių ketinimus. Ne paslaptis, kad vis dar valdančiojoje daugumoje esanti partija desperatiškai rūpinasi savo bendrapartiečių įdarbinimu. Patyrus triuškinantį pralaimėjimą savivaldos rinkimuose išlikimo klausimas tapo dar aktualesnis.
Švietimo ir mokslo ministeriją kontroliuoja Darbo partijos deleguotas ministras. Jei būtų steigiama speciali komisija vadovėliams vertinti, didžiausia tikimybė, kad ją sudarytų ir solidų užmokestį gautų taip pat Darbo partijos surasti kandidatai.
Tokios patirties Darbo partija jau turi. Prisimename neseną istoriją, kaip ES lėšomis finansuojamo projekto ekspertais, mokančiais jaunimą rinktis profesiją, buvo įdarbintas gausus būrys Darbo partijos narių. http://www.delfi.lt/news/daily/education/teisti-darbieciai-jaunima-moko-kaip-sekmingai-daryti-karjera.d?id=64125954 Įdomus sutapimas, kad šio projekto kuratorė taip pat buvo Švietimo ir mokslo ministerija, o ekspertams atseikėtas net apie 4000 Lt siekiantis atlyginimas.
Grįžimas į sovietinį diktatą
Tokie siūlymai gerokai atsiduoda sovietiniu diktatu, nesuderinamu su demokratinės visuomenės, šiuolaikinės mokyklos ir mokymo proceso principais. Juolab kad buvusio reguliavimo jau buvo atsisakyta kaip neefektyvaus, sukuriančio prielaidas protegavimui, neskaidriam mokesčių mokėtojų pinigų naudojimui.
Teisybė, negalime paneigti, kad buvo išleista ir nekokybiškų vadovėlių. Taip atsitiko Nepriklausomybės pradžioje, kai Lietuva pradėjo kurti tautinę mokyklą, neturėjo nei reikiamų įgūdžių, nei patirties. Suprantama, kad norėta kuo greičiau pakeisti sovietinius vadovėlius, o per skubą ir laikui bėgant pasikeitus mokymo programoms, nemažai pirmųjų vadovėlių nebeatitinka dabar keliamų reikalavimų.
Tačiau daugybė argumentų sako, kad jau beveik dešimtmetį galiojanti vadovėlių leidimo tvarka pasiteisino. Atremiant kritikos strėles dėl didelio vadovėlių kiekio, dėl teisybės reikia priminti, kad prieš kelerius metus, pasikeitus mokymo programoms, iš esmės atitinkančių dabartinius programos reikalavimus yra likę po 2-3 vadovėlius. Pavyzdžiui, istorijos. Tačiau tai nereiškia, kad mokiniai yra verčiami mokytis, ar jiems brukami prastesni vadovėliai. Jei konkrečiai disciplinai mokyti yra siūloma pora ar net daugiau vadovėlių, geram specialistui, pedagogui ir mokyklai nėra sunku atsirinkti pačius, jų nuomone, geriausius ir tinkamiausius mokymo procesui.
Keistai skamba argumentas, kad leidyklos siekia „pasipinigauti“. Yra paprasta rinkos taisyklė: net ir įpiršusi blogą vadovėlį leidykla tik sugadintų savo reputaciją, ji negalėtų parduoti blogų vadovėlių, vėliau pritraukti autorių. Juk žinome, kad vadovėlius leidžia tik tam tikros leidyklos, savo reputacija besirūpinančios kur kas labiau nei siekiu „pasipinigauti“.
ŠMM ir dabar reguliuoja vadovėlių leidybą
Netiesa, kad ŠMM neturi svertų ir nereguliuoja vadovėlių leidybos. Pirmiausia kiekvienas vadovėlis yra vertinamas ekspertų (su neigiama recenzija vadovėlis arba negali pasirodyti, arba tai – rimtas signalas mokyklai jo neužsakinėti). Tik gavęs tinkamą recenziją vadovėlis yra įtraukiamas į naudotinų vadovėlių registrą. Ministerija gali teikti savo rekomendacijas, o jei mano esant netinkamų mokymo priemonių, skatinti ir raginti autorius, leidyklas kurti bei išleisti kokybiškesnes mokymo priemones ir vadovėlius.
Siūlymai grįžti prie tvarkos, kai švietimo ministras ir ministerijos specialistai nuspręstų, koks tinkamas ar netinkamas vadovėlis, skamba kaip George'o Orwello garsiajame romane aprašyta „teisingumo ministerija“, sprendžianti, kas yra tinkama, kas ne.
Beje, panašių siūlymų „leisti tik teisingus“ vadovėlius būta ir anksčiau. Sveikas protas bei supratimas, kas demokratiška, priimtina liberalios demokratijos visuomenei, nugalėdavo. Belieka tikėtis, kad Darbo partijos siūlymai sulauks ne tik Seimo, bet ir pedagogų, švietimo specialistų nepritarimo ir neigiamo įvertinimo.