J. Sabatauskas. Žvaigždutės, klevo lapas, maišas ir katė jame. Kas?

Europos Sąjunga – vienas nuostabiausių Vakarų civilizacijos kūrinių. Aukšti gyvenimo lygio standartai, saugūs, orūs piliečiai bei tvirta demokratija ilgą laiką šį valstybių junginį darė patraukliu ir sektinu pavyzdžiu. Deja, bėgant laikui, kairioji, atvira, demokratinė Europos Sąjungos dimensija krypo link dešiniosios, labiau pavaldžios, labiau biurokratizuotos ir labiau neoliberalios.

Šis vektorius, paskatintas dar ir didžiulės ekonominės krizės, nulėmė nelygybės, netolygumų, visuomeninių įtampų augimą ir savotiška dešiniųjų politine manija virtusį viešojo sektoriaus „karpymo“, kažkodėl Lietuvoje vadinamo „taupymu“, imperatyvą.

Nusivylimas tradicinėmis politinėmis jėgomis ir noras griebtis šiaudo į politinę areną atplukdė vadinamų populistų euroskeptikų bangą, kurios didžiausiu „laimėjimu“, matyt, tapo „Brexit“ netikėtumas. Ir ne tik „Brexit“, bet ir vėliau sekęs D. Trumpo išrinkimas JAV Prezidentu bei tendencijos artėjant rinkimams didžiosiose Europos valstybėse liudija, kad iki šiol vykusi ekonominė globalizacija turėjo ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių net ir pažangiose gerovės valstybėse.

Turtingi tapo turtingesniais, o skurdžiai – skurdesniais, ėmė nykti vidurinioji klasė, o didžioji dalis valstybės pajamų nusėdo turtingųjų kišenėje ar mokesčių užutekiuose. Absoliuti dauguma įsitikino, kad ir kokie gražūs šūkiai būtų kartojami, globalizacija nėra tik taikos ir darnos šventė. Priešingai, ji daug kur tapo gilių ekonominių, socialinių ir net kultūrinių sukrėtimų palydove. Globalizacijos kritikų teigimu, prie to prisidėjo ir laisvosios prekybos sutartys, daugelyje valstybių leidusių pelnytis tik kruopelei pasiturinčių žmonių, o kitiems gi pasiūliusios tik didesnį skurdą arba pabėgėlio lagaminą. Panašu, kad tiek JAV Prezidento, tiek ir kiti naujieji pranašai politikoje tuo puikia pasinaudojo.

Bet Europa, bent jau ta, kuri priima sprendimus reziduodama Briuselyje, atrodo, tiki tokiomis sutartimis ir grėsmių neįžvelgia. Priešingai, už uždarų durų ir toliau svarstomos laisvosios prekybos sutartys. Tiesa, kilus europiečių nepasitenkinimui, Briuselio derybos su JAV dėl „laisvosios prekybos“ susitarimo TTIP įstrigo. Tačiau Europos Parlamentas netrukus balsuos dėl labai panašaus ES ir Kanados prekybos susitarimo, kurio angliška santrumpa yra CETA. Daugybė amerikietiškos sutarties nuostatų perkelta į sutartį su Kanada ir ji sėkmingai skinasi kelią įsigaliojimo link.

Keista, kad Lietuvoje šiuo klausimu neturime beveik jokių diskusijų, kai kitose Europos Sąjungos valstybėse vyksta protesto eitynės, o politikai, atrodo, pasidalinę į dvi stovyklas. Lietuvoje tiek dėl TTIP, tiek dėl CETA sutariama, kad tai labai pozityvus, mūsų šaliai naudingas ir reikalingas susitarimas. Bent jau taip mano Užsienio reikalų ministerijos, kuruojančios šią sritį, ir verslo bei komercinių bankų atstovai. Išties, gal neverta bijoti sutarčių su Kanada?

Vis tik, kalbant apie ES ir Kanados „laisvosios prekybos“ sutartį, klausimų diskusijoms ir neaiškumų kyla dar labai daug. Ir ne tik todėl, kad ratifikavus CETA, durys į Europos Sąjungos rinką per Kanados prieangį atsivertų ir didžiosioms Amerikos korporacijoms, nes, kaip paaiškėjo, net 81 proc. Kanados didžiųjų įmonių yra JAV korporacijų antrinės bendrovės.

Susidaro įspūdis, kad pagrindinis CETA tikslas nėra tik bemuitė sąjunga. Prekybos muitai tarp Šiaurės Amerikos šalių bei Europos ir dabar yra gan maži. Į akis krenta, kad CETA taikinys, greičiausiai, yra vadinamosios netarifinės kliūtys. Šiuo ES ir Kanados susitarimu užsimota pašalinti netarifinius barjerus, t. y. socialinei sferai, viešosioms paslaugoms, darbo santykiams, maistui, aplinkai ir kitoms sritims taikomų taisyklių ir normų skirtumus. Taigi CETA turės padarinių visiems europiniams standartams: maisto saugai, sveikatos apsaugai, viešiesiems pirkimams, duomenų apsaugai ir daugeliui kitų jautrių sričių.

Verta atkreipti dėmesį, kad Šiaurės Amerikos darbo santykių reglamentavimo kultūra skiriasi nuo europinės. Pvz., Kanada iki šiol nėra ratifikavusi Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų dėl vaikų darbo, dėl teisės jungtis į profesines sąjungas; dažnai darbuotojai Šiaurės Amerikoje neturi net formalios teisės į atostogas ir kitas europiečiams įprastas darbo sąlygas.

Nerimą kelia ir Tarptautinės švietimo profesinių sąjungų organizacijos „Education International“ išvada, kad CETA susitarimas kelia didelę grėsmę Europos švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms. Anot „Education International“ ekspertų, sutarties nuostatos vers ES šalis plačiau atverti duris pelno siekiančioms užsienio įmonėms ir suteikti naujų, iki tol neregėtų teisių privatiems investuotojams.

Kitas aspektas, kurį pažymi visuomeninės organizacijos, – nepakankama ES šalių viešųjų paslaugų apsauga. Tuo tarpu, pasak CETA, nepriklausoma arbitražo teismų sistema leis Amerikos ir Kanados investuotojams kelti milijoninius ieškinius Europos valstybėms. CETA inicijuojamas liberalizavimas leis į Europą ateiti privatiems paslaugų teikėjams, o arbitražo teismų sistema – ginti šias investicijas. Pavyzdžiui, amerikiečiai jau seniai spaudžia Briuselį, kad jų privačioms įmonėms būtų leista veikti Europos viešųjų paslaugų rinkoje. Pasak šios sutarties kritikų, kai kurios didelės Europos korporacijos, investiciniais saitais sujungtos su Šiaurės Amerikos įmonėmis, taip pat aktyvios. Jos samdo ir finansuoja lobistus bei taip spaudžia Europos Komisiją aktyviau vykdyti ES – Kanados sutarties darbotvarkę.

Nepaisant Europos Komisijos palankumo minėtai sutarčiai, Europos Parlamente verda daug diskusijų. Štai Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas priėmė net labai kritišką nuomonę dėl CETA. Joje Parlamentui rekomenduojama nepritarti Kanados – ES susitarimui. Nuomonėje pažymima, kad CETA įteisins nevienodas užsienio investuotojų ir visuomenės galimybes ginti savo interesus. Investuotojams susitarime numatytos fantastiškos galimybės ginti savo interesus: į arbitražinius teismus jie gali kreiptis dėl visko, ką laiko kliūtimi investicijoms, verslui, prekybai. Tačiau nei darbuotojai, nei aplinkosaugininkai tokios galimybės neturės. Net vietiniai investuotojai, savivaldybės ir nacionalinės vyriausybės negalės kreiptis į specialius arbitražus. Jokių mechanizmų, kurie leistų nubausti verslo korporacijas dėl žmogaus teisių pažeidimų ar žalos gamtai, deja, nenumatyta.

Be to, Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas atkreipė dėmesį, kad įsiteisėjus sutarčiai – gali iškilti grėsmė smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Susitarime nėra nė vieno skyriaus, kuriame būtų numatytos konkrečios priemonės mažoms ir vidutinėms įmonėms remti. Iš 20,9 mln. ES mažų ir vidutinių įmonių tik nedidelis nuošimtis eksportuoja už ES ribų. Priėmus CETA, naujoje liberalizuotoje aplinkoje „tokios įmonės turės visapusiškai konkuruoti su milžiniškomis Šiaurės Amerikos tarptautinėmis korporacijomis. Gali būti, kad teiginiai dėl naujų darbo vietų sukūrimo gali virsti niekiniais, turint mintyje grėsmę, kylančią 90 mln. darbo vietų (67 proc. viso užimtumo), kurias sukūrė mažos ir vidutinės ES įmonės.“

Dėl CETA turėtų balsuoti ir Lietuvos Respublikos Seimas. Būtų apmaudu, jei tokį jautrų klausimą Seimo nariai priimtų neįsigilinę ir bendru sutarimu. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad nesu laisvosios prekybos sutarčių priešininkas, labiau net šalininkas. Tačiau tokios sutartys turi būti skaidrios, lygiateisės ir atsižvelgti į daugumos interesus. Apie CETA turime diskutuoti daugiau, nes tai nėra tik Briuselio klausimas, jis aktualus ir visiems Lietuvos žmonėms bei mūsų ateities kartoms.