Pasirodė informacija apie tai, kad valdantieji kurpia planus privatizuoti visą eilę Lietuvos ūkiui svarbių, taip pat ir strateginę reikšmę turinčių įmonių. Didžiausią nerimą kelia siekis privatizuoti energetikos įmones. Pradžiai siūloma privatizuoti tik iki trečdalio šių įmonių kapitalo. Siūlytojų nuomone, įmonių valdymas tokiu atveju lieka valstybės rankose ir tai jokio pavojaus nekelia. Čia tiktų ir toks banalus posakis – o šventas naivume. Matosi, kad siūlytojai arba visiškai nenutuokia, kaip realiai valdomos akcinės bendrovės pagal Lietuvos akcinių bendrovių įstatymą, arba specialiai nori palikti galimybę įsiterpti į šių įmonių valdymo perėmimą gauto finansinio produkto dalybos klausimais.
Vis tik manau, kad tokių sprendimų siūlytojai nėra naivūs ir siekia savo tikslų pasinaudodami naiviais įstatymų leidėjais. Įsileisti į energetikos įmones, kad ir nedidelį privatų kapitalą, Lietuvos sąlygomis, tai reiškia įsileisti vilką į avių bandą. Teoriškai akcinėse bendrovėse valdymą lemia valdybos narių daugumos balsai, tačiau bendrovėse, kur susipina valstybinis ir privatus kapitalas, valdybos nariai irgi skirstosi į tuos, kurie atstovauja valstybinam kapitalui ir tuos, kurie atstovauja privačiam. Ir, paprastai, privataus kapitalo atstovai visada randa būdų paveikti valstybės atstovus taip, kad jie balsuotų kaip reikia privatininkams.
Privatininkų tikslas – kuo didesnis pelnas, ir lengviausias kelias tai pasiekti – kuo didesnės paslaugos, tai yra energetikos, resursų kainos. Jeigu šie planai išdegs, energetinių resursų kainos tiek gamybos įmonėms, tiek gyventojams išaugs iki jų mokumo ribos. Kaip tai atsilieps Lietuvos ūkio konkurencingumui, apie ką labai mėgsta kalbėti tiek buvęs premjeras, tiek dabartinis, belieka tik spėlioti. Reiktų sutikti, kad Lietuvoje jau neliko patrauklaus valstybinio kapitalo, kurį būtų galima privatizuoti tikintis didelės grąžos, išskyrus energetikos sektorių. Bandoma į tai ir taikytis. Dar vienas bandymas saujelei kapitalo atstovų pelnytis visuomenės sąskaita.
Atskirai reiktų paminėti ypatingą strateginę reikšmę turinčią įmonę – „Klaipėdos naftos“ terminalą. Šis terminalas leidžia tiek eksportuoti, tiek importuoti žaliavinę naftą bei šviesius naftos produktus. Tai leidžia Lietuvai gana saugiai jaustis netgi sustojus „Mažeikių naftos“ įmonės veiklai. Nors terminalas jau turi nedidelį privataus kapitalo užkratą, tai dar netrukdo jo valdymui. Naujas jo akcijų pardavimas galėtų ženkliai pabloginti jo valstybinį valdymą, o tai, įvertinant bendrą situaciją, atitinkamai susiklosčius aplinkybėms, galėtų sukelti rimtų sunkumų apsirūpinant šviesiais naftos produktais.
Geležinkelių pertvarka atskiriant infrastruktūrą ir privatizuojant krovinių vežimo paslaugas buvo siūloma dar 1998 metais. Tada konservatoriams užteko proto geležinkelių įmonės neardyti. Regis nieko naujo nesugalvojus „socialdemokrato“ valdoma ministerija siūlo tą daryti dabar. Biznis kaip iš pypkės – investicijos infrastruktūrai valstybės, o tiksliau, visuomenės sąskaita, pervežimų pelnas – į privačią kišenę.
Išlikusios neprivatizuotos valstybės valdomos įmonės yra praėjusios ne vienos vyriausybės filtrą privatizavimo prasme ir buvo neparduotos. Ši, vadinamų socialdemokratų ir valstiečių, vyriausybė gali bandyti perspjauti visas buvusias ir palikti Lietuvos ūkį valdyti vien privatininkams, net ir monopolines ūkio šakas. Nors kiekviename rinkos ekonomikos vadovėlyje akcentuota – nieko nėra vartotojui blogiau už privatininką monopolyje.
Iš publikuoto įmonių sąrašo atkreipčiau dėmesį į LITEXPO ir Lietuvos monetų kalyklą. Privatizavus parodų centrą mūsų, ir ne tik mūsų, įmonės gali netekti tinkamos galimybės reklamuoti savo gaminius, demonstruoti naujas technologijas, keistis patirtimi, atitinkamai didinti savo konkurencingumą. Visai neaišku, ar nauji savininkai prieinamomis sąlygomis vystys tą pačią veiklą, gal suras pelningesnę veiklą, nes parodų komplekso teritorija tikrai patraukli.
UAB „Lietuvos monetų kalykla“ pagal savo veiklos rūšį – unikali įmonė. Monetų kalyklų neturi nei latviai, nei estai, nei baltarusiai. Artimiausios yra Suomijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Lietuvos monetų kalykloje dirba vidutiniškai šešiasdešimt aukštos kvalifikacijos šaltkalvių, tekintojų, galvanikų, įrankininkų, dizainerių ir kitų specialybių darbuotojų. Šiame veiklos segmente vyksta arši pasaulinė konkurencija, kurią mūsų įmonė sėkmingai atlaiko. Galima būtų paminėti, kad laimėdama tarptautinius konkursus, įmonė monetas, ypatingai kolekcines, gamina Latvijai, Estijai, Liuksemburgui, Armėnijai, Baltarusijai. Konkurse, aplenkusi Prancūzijos, Lenkijos ir kitų šalių kalyklas, Lietuvos monetų kalykla suprojektavo, įterpė į pasaulinę monetų sistemą monetas Baltarusijai, kuri monetų savo pinigų sistemoje neturėjo, ir kartu su Slovakijos kalykla numatytu laiku pagamino visą reikalingą kiekį. Lietuvos banko užsakymais Lietuvai reikalingos monetos gaminamos nuolatos. Be monetų kalykla gamina Lietuvos ir Latvijos valstybinius apdovanojimus.
Privatizavus šią įmonę ypatingai niekas nepasikeistų. Tiesiog Lietuva netektų keliasdešimt aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų, savo pinigus gamintų kitų valstybių kalyklose, savo valstybinius apdovanojimus gamintų taip pat svetur arba privačiose, be reikalingos kontrolės, dirbtuvėse. Būtų didelis džiaugsmas konkurentams, nes tokios veiklos Lietuvoje neliktų.
Bet kokiu atveju, kyla klausimas – ko siekiama. Įmonių investicijoms rinkoje pigių pinigų kiek nori. Todėl ne čia šuo pakastas. Galimas visuomenės akims apdumti argumentas yra vienas, tiesa, ganėtinai apipešiotas – valstybinis valdymas blogai, privatus gerai. Panašiai kaip Orvelo gyvulių ūkyje – dvi kojos blogai, keturios kojos gerai. Nors Lietuvoje priešingų pavyzdžių apstu, belieka prisiminti užsienio šalių valstybinius bankus arba užsienio šalių valstybių valdomas degalines.
Taigi kai kuriems valdantiesiems tiesiog kilo noras pasipelnyti iš dar likusio valstybinio turto Lietuvoje. Lietuvos socialdemokratams, jeigu jie dar nori vadintis socialdemokratais, reikia kuo skubiau palikti šitą valstietišką klampynę. Lietuvos rinkėjai tikrai atsirinks kas yra kas.