Reikšmingai per metus kainos susitraukė tik vienoje kategorijoje – būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras (-9 proc.). Kitų kainų mažėjimas yra daugiausiai siejamas su laikinais veiksniais – dėl sezoninių nuolaidų pigo drabužiai ir avalynė, mažėjo daržovių kainos. Tuo pačiu, paslaugų įkainiai turi tendenciją augti ir toliau: socialinė apsauga per metus pabrango beveik 18 proc., medicinos ir finansinės paslaugos – daugiau nei dešimtadaliu, virš 9 proc. ūgtelėjo viešbučių, kavinių ir restoranų įkainiai, 5,4 proc pabrango švietimas.
Lyginant dabartines 100 populiariausių prekių ir paslaugų kainas su 2022 m. pradžia (iki karo Ukrainoje), kainos sumažėjo tik šešiose pozicijose. Tuo tarpu, 57 pozicijų kainos išaugo 30 ir daugiau proc., o absoliučiais „lyderiais“ tapo varškės sūris bei morkos – jų kainos beveik padvigubėjo.
Toks infliacijos „klampumas“, arba nenoras grįžti į ankstesnį lygį ne tik stebina, bet ir kenkia socialiniam stabilumui – gerokai apkarpo mažesnes pajamas gaunančių gyventojų gyvenimo kokybę bei priverčia valdžios atstovus ieškoti vis galingesnių įrankių sumenkusiam gyvenimo lygiui kompensuoti (MMA didinimas, NPD didinimas, tiesioginių lengvatų taikymas ir pan.). Taigi, patys įsukame kainų spiralę, nuo kurios vėliau ir kenčiame. O žinant, kad nuo kitų metų dar didės akcizai kurui, alkoholiui ir tabakui – infliacija bus užprogramuota augimui.
Tiesa, panašus reiškinys stebimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse: susirūpinimas, kad kainos ir toliau auga, nepaisant pagrindinių žaliavų pigimo, pritraukia ir kitų šalių valdžios atstovų dėmesį. Europos centrinis bankas, Jungtinės Karalystės Viešosios politikos tyrimų institutas ir JAV tyrimų centrai atliko išsamius kainų formavimo tyrimus, siekdami atsakyti į klausimą – ar aukšta infliacija nėra skatinama verslininkų „gobšumo“. Tyrimai aprėpė didelį įmonių spektrą – nuo prabangos prekių grupės „Hermès“ iki Suomijos mažmeninės prekybos tinklo „Stockmann“. Deja, rezultatai parodė, kad didžioji dalis stambesnių korporacijų pasinaudojo palankia situacija ir savo siūlomos produkcijos bei paslaugų kainas padidino neproporcingai išaugusiems kaštams. Pavyzdžiui, JAV tyrimas parodė, kad kaštams augant apie 14 proc., įmonės savo pelnus padidino 75 proc., t.y. penkis kartus daugiau.
Tokios beprecendentinės korporacijų pelningumo ir infliacijos „žirklės“ net įgavo specialų pavadinimą: gobšuminfliacija (angl. greedflation) – situacija, kai infliacija kyla dėl korporacijų, kurios naudojasi infliacija kaip dingstimi pelno maržoms didinti. Natūralu, kad tokia situacija kelia pasipiktinimą ir reikalauja papildomo dėmesio. Deja, Lietuvoje panašūs tyrimai nėra atliekami. Apskritai, nors infliacijos rodikliai buvo rekordiškai aukšti, Lietuvoje nėra skiriama pakankamai dėmesio kainų formavimo priežastims išsiaiškinti bei su jomis kovoti. Akivaizdu, kad reikia stiprinti tyrimų centrų veiklą ir kainų stebėseną.
Pavyzdžiui, JAV vis dar esant aukštai infliacijai, ypač maisto produktų kainoms, buvo pasiūlyta uždrausti maisto tiekėjams ir parduotuvėms „apgaulės būdu didinti kainas“ (angl. price gauge), siekiant sumažinti pirmojo būtinumo prekių ir paslaugų (būsto, maisto produktų ir vaistų) vartotojų išlaidas. Kai kuriose valstijose toks neproporcingas, kaštais nepagrįstas kainų kėlimas yra laikomas rinkos sąlygų pažeidimu. Tikėtina, kad bus siekiama, tokios pat tvarkos įsigaliojimo ir likusiose JAV valstijose. Kitose šalyse taip pat yra ieškoma galimybių apriboti perteklinį kainų didinimą. Neišradinėkime dviračio iš naujo. Jeigu net JAV svarsto apie kainų kontrolės priemones, laikas apie jas pradėti diskutuoti ir mums. Juk tvirtinti, kad infliacijos problema jau įveikta, kol vartotojai susiduria su itin aukštomis kainomis, o santykiniai skurdo rodikliai prastėja – yra per anksti.
