Jolanta Butkevičienė. „Atvėsk! ir „Atšok!“ – apie politinę kultūrą nuo bohemos iki Daukanto aikštės

Pradžioje apie kultūrą. Na, ne apie tą, kuri dūsta nuo karantino, pamiršusi scenos jaudulį, lūžtančias sales ir žiūrovų aplodismentus. Nors gal būtent apie ją – nes nuo buvimo be veiksmo, nuo visiškos covidinės nevilties pagaliau pareikalavo veiksmų iš Seimo.

Išgirdusi reikalavimus Seimo vadovybė nudžiugo – Lietuvos bohema neprašė nei pinigų, nei karantininių išimčių, o viso labo... „išpašalvoninti“ iš Seimo kultūros komiteto šiuo metu patį populiariausią Seimo narį Gražulį. Stebint šį kūrybinį procesą, akivaizdu, kad bohemai labai netinka pats bohemiškiausias Seimo narys, nors jis vienintelis savo mandatą pelno rengdamas rinkėjams performansus ir įvairaus plauko šou. Vien kelnės su užtrauktuku vertos dviejų Oskarų – vieno už režisūrą, kito – už pagrindinį vaidmenį.

Nepaisant politiškai kūrybinių Gražulio pasiekimų, bohema priimti jo į savo gretas nenori ir mygia Seimą, kad kultūros komitete jo neliktų. Gal ir geras noras, tik pamenat tą lietuvišką posakį – gerais norais kelias į pragarą grįstas...

Dar nuo antikos laikų valdžia persekiodavo menininkus už kritiką, satyrą, už tą Ezopo kalbą, kuri vienus versdavo juoktis, kitus tokiems šmaikštuoliams kapoti galvas. Atvirkštinis variantas, kad menininkai persekiotų politikus – retas. Tiesa, kažkas panašaus buvo suklestėję atėjus Raudonajam spaliui, kai meno žmonės turėdavo dalyvauti viešo pasmerkimo „egzekucijose“ ir pasirašinėti kolektyvinius laiškus. Spėju, kad pasirašant prieš Gražulį, jokios prievartos nebuvo, – bent jau iš meno žmonių viešai neteko girdėti prieštaravimų dėl tokio su demokratijos principais prasilenkiančio veiksmo, tad reikia spėti, kad parašų rinkimas ėjosi sklandžiai.

Sklandumas užstrigo Seime – Seimo vadovė, krizendama į kumštuką (ką jau moka Gražulis, tai visus palinksminti), labai apgailestavo, kad nors ir visiškai pritaria kultūros pasaulio atstovams, nieko negalinti padaryti. Ji negalinti atverti „Pandoros skrynios“ ir keisti komiteto sudėtį – tokia esą demokratijos kaina. Tiesa, dėl „nelikvido“ Gražulio (kaip jį pavadino Premjerė) pasikalbėsianti, t.y. pabandysianti paveikti, su jį delegavusia Seimo grupe,– gal jie esą patys kaip nors tą Gražulį truktels.

Apie ką mes čia, ponai prisiekusieji? Suprantu, kad mylėti Gražulį gali nebent tik LGBT bendruomenė – už nenuilstamą paramą reklamuojant pasauliui ir tarptautinėms žmogaus teisių organizacijoms, kokia Lietuva netolerantiška. Tačiau visuotinė nemeilė Gražuliui, matyt, neturėtų užgožti Seimo pirmininkės prievolės paskaityti Lietuvos Konstituciją?

Tad krizenimas baigėsi tuo, kad Pandoros skrynia ėmė ir atsidarė – dabar jau kiti renka parašus ir prašo Seimo pašalinti Raskevičių iš žmogaus teisių komiteto. Nes jis, esą, cituoju: „negina žmonių teisių kurti vyro ir moterų šeimas, susilaukti, auginti vaikus ir kitų konstitucinių teisių, bet gina ir skatina tik homoseksualizmo ir panašias ideologijas“. Kaip dabar, gerbiama Seimo pirmininke? Kiek parašų reikės, kad kreiptumėtės į savo koalicijos partnerius dėl dar vieno Seimo nario, kuris kitiems atrodo „nelikvidas“?

Pjudymas ir patyčios, nesvarbu, iš kieno pusės ateina, visada turi savo kainą. Bet šiuo atveju, žiūrėk, valstybė galėtų ir sutaupyti. Renkant į Seimą Gražulį, Raskevičių ir visus kitus likusius, pernai buvo išleista 12 milijonų eurų. Rinkėjų aktyvumas nesiekė nė pusės visų balsavimo teisę turinčių piliečių balsų. Vadinasi, dabartinį Seimą daugiau nei pusė Lietuvos galėtų drąsiai vadinti „nelikvidais“. Tad būtų kur kas pigiau atšaukti Seimo rinkimus ir rinkti savo atstovus peticijomis – jos nekainuoja.

Arba deleguoti visas valdymo „patinka-nepatinka“ funkcijas vienam asmeniui, pvz., Prezidentui. Kokią bangą šalies vadovas sukėlė, laikydamasis senųjų mūsų politikos „kultūros“ tradicijų, kai eksministrui Misiūnui, vėl panorusiam susigrąžinti teisėjo mantiją, atšovė: „Atvėsk!“ Galima įtarti, kad „atvėsti“ Misiūnui pasiūlyta ne todėl, kad jis buvo ministras, o todėl kad būdamas ministru, nelabai „ministriškai“ elgėsi.

Kaip ir buvęs užsienio reikalų ministras Linkevičius. Pastarasis apskritai sugebėjo savo asmeninius interesus iškelti aukščiau valstybės ir daugiau nei pusmetį „saugoti“ savo atsitraukimui tinkamas vieteles JAV ir ES. Tad būtų keista, kad tokį cinizmą Prezidentas įvertintų ambasadoriaus postu JAV. Juk negali žinoti, ar ir ten žmogus neiškels savo asmeninių norų aukščiau valstybės?

Tad Prezidento pozicija visiškai suprantama. Tačiau pateikimo būdas visuomenei paliko ne tik klausimų, bet ir tam tikrą kartėlį. Viskas nuskambėjo taip, kad, regis, prieš dešimtmetį Prezidentūroje užgimusi politinė „kultūra“ menkinti visus, turinčius partinį šleifą, lieka. Ir dabar opoziciniai „valstiečiai“ ir valdantieji konservatoriai pradėjo balsu šaukti: ar dar bus norinčių ministrauti?

Tiesa, „valstiečių“ pasipiktinimas tokiu Prezidento elgesiu labai veidmainiškas – tereikėtų prisiminti, kaip jie patys pjudė ir sergėjo, kad prieš tai buvusios Vyriausybės ministrai negautų jokio darbo, įstaigose skaičiavo kitoms partijoms priklausančius darbuotojus, reikalaudami palikti partiją arba išsinešdinti iš darbo. Ką jau kalbėti apie konservatorius, kurie parodė, kad esame tokia turtinga šalis, jog net saugumo vadovus galime paprasčiausiai išmesti į gatvę.

Kokia dar valstybė galėtų leisti sau tokią prabangą ir kelti sau tokią riziką? O mes galim! Todėl buvę valdžioje, su visa savo patirtimi, visais mūsų, mokesčių mokėtojų, į juos investuotais pinigais, išgirsta ne tik „Atvėsk!“, bet ir „Atšok!“