Jolanta Butkevičienė. Braška valdžios dovanų maišo siūlės

Kone kas savaitę kylant vienam ar kitam protesto mitingui, aktyvėjant profesinėms sąjungoms, daugėjant besipiktinančių valdžios sprendimais, valdantieji ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Paskelbė apie dovanas profesinėms sąjungoms – pasirašyta kolektyvinė sutartis, pagal kurią profsąjungų nariams suteikiamos papildomos apmokamos atostogos. Po vieną dieną apmokamų kasmetinių atostogų ir po 10 apmokamų mokymosi atostogų.

Tokias dovanas profsąjungiečiams pažėrė Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, suraitęs savo parašą ant Nacionalinės kolektyvinės sutarties. Ministrui dabar kaip niekad svarbu viešųjų ryšių akcijomis pridengti kilusį skandalą dėl vaikų teisių apsaugos reformos. Visuomenė išsigandusi ir supriešinta. Todėl dalijamos atostogos, kaip pasakytų liūtas Bonifacijus, yra labai nuostabus dalykas.

Tačiau iš tokio ministro dosnumo jau šaiposi kai kurių valstybinių įstaigų darbdaviai. Pasirodo, kad pailgintos ar papildomos atostogos profesinių sąjungų nariams LR Darbo kodekse nėra numatytos. O jei nenumatytos kodekse, tai reiškia, kad jos ir nepriklauso. O toks papildomos atostogų dienos suteikimas yra neteisėtas.

Dėl 10 dienų apmokamų mokymosi atostogų, tai to paties Darbo kodekso 168 straipsnio 2 dalyje jau yra numatyta galimybė mokytis ir atostogauti. Visiems darbuotojams, ne tik profesinių sąjungų nariams. Anokia čia dovana. Darbo kodekse parašyta, kad su darbdaviu suderintu laiku visiems darbuotojams, ne tik profsąjungų nariams, turi būti suteikiamos ne mažiau kaip penkios darbo dienos per metus mokymui ir švietimui. Už šį laiką darbuotojams paliekamas vidutinis darbo užmokestis ne mažiau kaip už dvi darbo dienas. Tokia dovanų imitacija – tik politikų viešieji ryšiai. Ir tokių akis muilinančių imitacijų pastaruoju metu pilna, nes dangstyti yra ką.

Štai kad ir Žemės ūkio ministro garsus pareiškimas – perkelti ministeriją su visomis jai pavaldžiomis įstaigomis iš Vilniaus į Kauną. Jau nebe pirmą kartą iš šios valdžios bokštų aidi šūkis – „mes be Kauno nenurimsim“. Bet vis aidi ir aidi, iššaukdamas diskusijas, kad tas politinis sprendimas yra neparemtas jokiais ekonominiais skaičiavimais ir neturi jokio racionalaus pagrindimo.

Nors valdžios kadencija įpusėjo, apie ministerijos kraustymą liežuviu malama jau dvejus metus, tačiau be pasamdytos „logistės“, jokios detalesnės informacijos, jokių skaičiavimų, kiek valstybės biudžeto lėšų reikės kraustynėms ir visam perkėlimo projektui nėra. Pagaliau pateiktame biudžeto projekte – jokių perkraustymo lėšų nenumatyta. Vadinasi, dar metus niekas niekur nesikraustys. Tik vėl kalbės.

Ministras G. Surplys pasakoja, kad ministerijos (-jų) kraustymas iš vieno miesto į kitą yra įsipareigojimas rinkėjams. Anot jo, tai susiję su regionine politika, pagalba regionams, darbo vietų kūrimu ir tuo, kad ūkininkams bus patogiau pasiekti Kauną negu Vilnių. Tačiau statistika rodo, kad per metus ministerijoje apsilanko vos apie 40 ūkininkų ir apie 45 žemės ūkio bendrovių atstovai.

Taigi, dėl 3 ūkininkų ir keturių bendrovių atstovų apsilankymo per mėnesį keliam ministeriją? Argumentas, kad Kaune yra Aleksandro Stulginskio universitetas, rengiantis žemės ūkio specialistus, ir ūkininkų savivalda – Žemės ūkio rūmai, taip pat menkavertis, nes Žemės ūkio politiką Lietuvoje kol kas formuoja ne mokymo ar savivaldos organizacijos, bet pati ministerija kartu su Vyriausybe ir Seimu.

Dėl regioninės politikos ir regionų plėtros, tai reikia pastebėti, kad Kauno regionas nėra labiausiai atsilikęs Lietuvoje. Yra vertesnių paramos, kuriuos galima būtų gaivinti perkeliant ten po vieną kitą ministeriją. Netgi Vilniaus kraštas, Šalčininkai labiau pajustų ir įvertintų tokią paramą. Kodėl gi ne į tokius rajonus orientuotis? Ir ministrui į Vyriausybę nereikėtų per pusę Lietuvos lakstyti. O juk lakstys ir ministerijoje retai kas jį regės.

O jei rimtai, tai šios kraustynės yra kur kas daugiau, nei vien tik baldų pervežimas, patalpų nuoma ir darbuotojų perkėlimas arba naujų specialistų suradimas.

Labai panašu, kad šis projektas, kaip ir daugelis kitų valdančiųjų vadinamųjų „reformų“ gali labai skaudžiai smogti valstybės institucijų veiksnumui. Jau dabar matome, kad po pertvarkos Žemės ūkio ministerijoje nebeliko daugiau kaip trečdalio tam tikros siauros specializacijos specialistų. Dalis buvo atleista, kita dalis išsilakstė ir toliau bėga. Ministerija, panašu, kad dirba tik iš inercijos ir tik laiko klausimas, kada tie krumpliaračiai nustos suktis.

Ministrui daug patogiau sušukti „kraustomės į Kauną!“ ir nesileisti į kalbas apie besikaupiančias problemas, nenudirbtus arba prisidirbtus darbus. Kooperacijos srities kuravimo Žemės ūkio ministerijoje išvis nebeliko, nors dabartinių valdančiųjų rinkiminiuose transparantuose žemės ūkio kooperacija buvo vienas iš esminių prioritetų.

Artėja Kaimo plėtros programos (KPP) finansinio laikotarpio pabaiga. Iš esmės visoje Europos Sąjungoje keisis paramos kaimui modelis. Nebeliks KPP, turės būti sukurta nauja sistema. Tai milžiniškas darbas. Kas tai padarys, kas ją sukurs, jei ministerija bus visiškai paralyžiuota arba neveiksni būtent tuo svarbiausiu laikotarpiu?

Kol kas valdantieji dangstosi viešųjų ryšių akcijomis, bet besikaupiančių problemų maišas, panašu, kad ilgai neatlaikys. Politiniai sprendimai jau buvo reikalingi vakar ir ne menamų dovanų ar pažadų dalijimui.