Jolanta Butkevičienė. Dieve, saugok prezidentą! Veryga gavo vardinį ginklą

Mes visi norime gyventi gerovės valstybėje. Jos nori ne tik pensininkai, prezidentas, Vyriausybės nariai, per karantiną beveik išnykusi vidurinioji klasė, seksualinės mažumos, feministės ir t. t. Ir nenuostabu, kas gi nenorėtų garbingos pensijos ir žinojimo, kad tavo vaikas gaus puikų išsilavinimą, nepaisant to, ar esi milijonierius, ar paprastas darbininkas. Tad jau kelis dešimtmečius orientuojamės į Skandinavijos šalis, kurių gerovės lygį politikai mums žada prieš kiekvienus Seimo rinkimus.

Reikia pripažinti, kad konservatyvioji (čia ne apie partiją) mūsų dalis sutinka tik su skandinaviškais atlyginimais, pensijomis, socialinėmis garantijomis, bet ne žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Ir kai pagalvoji, tuščia tų laisvių, kai švediškos gerovės siekiančios vyriausybės vadovas kaip koks rytų chanas apdovanoja savo koronos vizirį šaunamuoju ginklu.

Panašu, vakarietiškas vertybes iš Stokholmo perimsim dar ne greit, užtat Stokholmo sindromas tuoj apims mus visus. (Tiems, kas nesidomi terorizmu: Stokholmo sindromas – tai reiškinys, kuomet įkaitas ima jausti teigiamus jausmus savo pagrobėjui, nepaisydamas to, kad yra pavojus jo gyvybei ar sveikatai.)

Chaosas, kurį valstybėje sukelia kovotojai su Covid-19, jau atrodo baisesnis už patį virusą. Pabudę ryte mes nebežinome, kaip Verygos kompanija per naktį pakeitė taisykles ir tvarką: kaip mūsų vaikai eis į mokyklą, kaip mes pateksime pas gydytojus, ištikti ne koronos, o širdies smūgio, kaip galėsime grįžti iš kitos valstybės, kuri iki 23:00 dar buvo laisvai prieinama.

Liaudiškai tariant, kaip diena, taip naujiena. Nesikeičia tik viena – prieš TV kameras vėl stovi po penkių savaičių atostogų pailsėjęs ministras, ir vėl porina mums, kaip pirma banga nugalėta, kaip nugalėsime ir antrąją. Tik jau esą antrą kartą Lietuvos pagal komunistinės Kinijos pavyzdį, šiukštu, neuždarysime. Ir mes tikime, net kažkur giliai širdyje jau mylime savo kamufliažinį ministrą.

Ir užmauname savo pirmokui kaukę, ir įduodame į rankas Lietuvoje laisvės simboliu tapusį kardelį. Ir niekas nežino, ar galima mokytojui tą kardelį įteikti, ar ne… Kaip pirmoko tėvai nežino, ar bus prailgintos grupės, ar jiems jau reikia prašyti atostogų ir nuotolinio darbo – juk pradinukų pamokos baigiasi dvyliktą dienos. Samdytis aukles ir taip dar labiau skurdinti šeimos biudžetą? Vežtis vaiką į darbą? Švietimo ministras Monkevičius tyli. Visos vasaros neužteko elementoriaus (ne matematikos egzamino!) uždaviniams išspręsti. Užtat sėkmingai visa atsakomybė numesta mokyklų vadovams.

Vienos mokyklos direktorė paskaičiavo: tam, kad vaikai būtų maitinami pagal ministerijos parengtus saugumo reikalavimus (atskiromis klasėmis), juos reikia pradėti maitinti pietumis 8:30, o baigti 15:00. Įdomu, ar pats ministras pusę devynių ryto pietauja? Ar jis žino Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas matuoti temperatūrą? Ar mokykloms šios priemonės pasiūlytos ir nupirktos?

Ir toks deja vu jausmas apima, kad net slogu darosi: ar ne tas pats „naujų tvarkų ir reikalavimų“ chaosas ateina į mūsų mokyklas, kaip kad pavasarį atėjo ir nebeišeina iš mūsų ligoninių? Tuomet valdžia turėjo pasiteisinimą – pasaulis susidūrė su nauja liga. Kaip teisintis dabar? Kaip pasiteisinti, kad žmonės tiesiog negydomi, o Lietuvoje vis dar nesuformuoti du medicinos įstaigų sektoriai – vienas, Covid-19 įtariamiems, ar užkrėstiems bei sergantiems, ir antras – neinfekuotiems pacientams?

Niekas nesiginčija, kad Covid-19 niekur nepasitraukė ir gyventi be papildomų saugumo priemonių artimiausiu metu nepavyks. Bet tos priemonės turi būti taikomos remiantis adekvatumu esamai konkrečiai epidemiologinei teritorijos situacijai, o ne asmeniniu noru žibėti ekranuose.

Kaukių dėvėjimas – lengviausiai demonstruojama kovos su virusu forma, tik ministras pamiršta pasakyti, kad tai tik vienas iš arsenalo ginklų ir jis nėra pagrindinis, o efektyvus tik kartu su kitomis priemonėmis.

Tačiau tų priemonių valdžiai nereikia – jos brangios ir ne taip gerai matomos, kaip panosėje kabanti kaukė. Jos imlios laikui ir žmogiškiesiems resursams. Tad ir einam primityviausiu keliu. Ir baisiausia, kad neturime jokios alternatyvos. Neturime net instancijos, kuri galėtų sustabdyti tą primityvizmą.

Ta instancija galėjo tapti prezidentūra. Praėjo pakankamai laiko nuo pandemijos pradžios, kad Daukanto rūmai taptų atviri ne tik ekskursantams, bet ir profesionalams bei analitikams, kurie savo nuomones reikštų ne feisbuko paskyrose, o solidžių darbo grupių išvadose.

Ne veltui demokratija turi vieną privalumą – valdžių padalijimą. Ir kai Seimo dauguma gieda tą pačią giesmę kaip ir vyriausybė, o Seimo opozicija apskritai yra neįgali, mes viliamės, kad turime dar vieną tribūną – prezidentūrą.

Prezidentas galėtų pareikalauti, jei ne atsistatydinimo, tai bent logiškų ministro atsakymų dėl visos valstybės gyvenimą lemiančių sprendimų. Galų gale pareikalauti iš vyriausybės kaštų ir naudos analizės, kurios per visuotinį Lietuvos uždarymą nebuvo nė kvapo. Tyla.

Kaip banaliai beskambėtų, pamatiniai gerovės valstybės akmenys yra žmonių sveikata ir vaikų švietimas. Vieną iš jų – sveikatą – gerovės valstybės prezidentas jau apleido. O sprendžiant iš vyriausybės pasirengimo Rugsėjo pirmosios atėjimui, iš rankų slysta ir antras.

O tuo metu kamufliažinis ministras iš premjero už nuopelnus mus saugant gauna austrišką pistoletą „Glock 17“. Džiaugiasi ministras Veryga. Jis apsimeta, kad mus saugo, mes apsimetam, kad saugomės. Prezidentas apsimeta, kad už gerovės valstybę kovoti su ginkluotu Veryga nereikia.