Visuomenė sukilo ir žinomų žmonių bei influencerių balsais pareikalavo teisybės liūdnai pagarsėjusioje Jurbarko byloje. Dabar visi laukiam. Laukimas tinkamas laikas pamąstyti apie tai, kodėl po teismų sprendimų taip dažnai mus apima kartėlis, o ne pasididžiavimas savo teisine sistema.
Matyt, kažkas negerai, jei per tris dešimtmečius nesugebame jos išgryninti taip, kad priimami nuosprendžiai neverstų šauktis keršto. Tik ar ši sistema yra mūsų pačių atspindys? Pripažinkime, kumštis mūsų visuomenėje visada buvo svarbus argumentas, o tolerancija smurtui praktiškai beribė. Auklėti vaiką diržu – tėvų pareiga, užvožti žmonai - meilės apraiška. Ką tik diržais bendramokslių talžytas moksleivis – sėkmingai izoliuotas nuo skriaudėjų, t. y., neina į mokyklą ir mokosi nuotoliniu būdu. Tik įsiklausykime – mes nuo aplinkos izoliuojame ne smurtautojus, o jų auką! Tokiais principais gyvename mes ir mūsų teisingumas.
Nusikaltimų ir bausmių proporcingumas bei adekvatumas verčia mus žiūrėti į kreivus veidrodžius, kuriuose matydami savo atvaizdus, niekaip negalime patikėti, kad čia mes patys. Iš vienos pusės, turime daugiausia kalinių visoje Europoje (lenkia tik kaimyninė Baltarusija) ir, atrodo, kad Lietuvoje sodinama už menkiausią nusikaltimą.
Iš kitos pusės – nusikaltimų brutalumas ir smurto proveržiai sukrečiantys, o teisingumo „įkainiai“ neįtikėtini. Už 11 tūkstančių eurų galima pasikėsinti išžaginti ir sužaloti paauglę taip, kad ji mėnesiais bus gydoma ligoninėje. Kiek brangiau – 12 tūkstančių – kainuos nomenklatūrinėje medžioklėje su šernu supainiota ir nušauta stumbrė. O brangiausiai mūsų teisingumas atsieis gyvybę gelbėjusiam gydytojui. Tam, kuris mėgino padėti ir išgelbėti pacientę, pateiktas maždaug 240 tūkstančių eurų ieškinys, iš jo turtinė žala sudaro beveik 14 tūkstančių eurų ir net ne įstaigai, o konkrečiam medikui.
Merginą talžęs „kovotojas“ už grotų nekeliaus (bent kol kas). Tuo tarpu gydytojai, bandydami padėti pacientei, sėdi teisiamųjų suole ir jiems gresia iki 4 metų nelaisvės. Ar mūsų Temidė negali atskirti tyčinio suluošinimo nuo chirurginės nesėkmės? Ar tik tokį teisingumą sugebėjome pasiekti per 30 nepriklausomybės metų?
Nė vienas iš šiuo metu rezonansiniais tapusių procesų dar nesibaigė. Visuomenė laukia ir ima įkaitais teisėjus, spausdama juos daryti vienokius ar kitokius sprendimus. Galime pasidžiaugti visuomenės pilietiškumu, bet teisinėje valstybėje norėtųsi, kad teisingumą diktuotų patys teismai. Tačiau nusikaltimų ir bausmių proporcingumas visų pirma priklauso nuo įstatymų ir nuo jų leidėjų – Seimo.
O Seimas žiūri, kas madinga – buvo „ant bangos“ kova su korupcija, tai dabar už piktnaudžiavimą tarnyba gali gauti kur kas daugiau nei už suluošintą merginą. Madoj kova su „žole“ – teistumą turės kiekvienas pasmalsauti panoręs paauglys. Garbūs seimūnai pamiršo vieną – ne Temidės rūbas, o svarstyklės yra svarbiausias jos atributas. Tik panašu, kad per trisdešimt metų jų sukalibruoti taip ir nepavyko.
Teisingumo trūkumas mūsų valstybėje, po skurdo, yra viena svarbiausių emigracijos priežasčių. Vieni protestuoja kojomis, kiti rašosi peticijas. Ir nėr baisiau, kai savo teisingumą pradeda vykdyti minia – mes jau matėme Garliavos patvorinių „teismą“. Aš tik už tai, kad teisingumą vykdytų teismai. Bet kol kas peticiją „Dėl realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo Mantui Icikevičiui Jurbarko byloje dėl sumušimo ir mėginimo išžaginti“ vis dar galima pasirašyti. Gal yra peticija ir už gydytojus?