Prezidento frazė „blogis nesislepia, vadinasi, tapo pažeidžiamas“ nuskambėjo ir grėsmingai, ir viltingai kaip iš filmo apie Harį Poterį. Net ir išklausius visos kalbos „blogis“ konkretizuotas nebuvo.
Kadangi lietuviui tie, kas valdžioje, visada yra blogis, tad po šia sąvoka, matyt, ir turėjo slėptis blogio šaltinis – valdančiųjų koalicija. Sprendžiant iš TS-LKD reakcijos, jie irgi taip suprato paminėtąjį blogį. Tad tikrai neliko skolingi. Ir čia kaip visada nepralenkiamas buvo europarlamentaras Andrius Kubilius, pareiškęs, kad Prezidento „kalba buvo trafaretinė ir mes po 3 dienų užmiršime, apie ką ji buvo“ .
Mes, eiliniai piliečiai, tikrai užmiršime. Rinkėjai apskritai yra labai užmaršūs. Bet Prezidento kalbos tikrai nepamirš tie, kurie buvo joje netiesiogiai paminėti ar sukritikuoti.
Bet prie vertinimų ir ginklų žvanginimo mes dar grįšime. O dabar pakalbėkime apie amžiną klausimą – ar turi Prezidentas savo kalboje pasiūlyti sprendimus, ar ne? Kalbu ne apie Nausėdos pranešimą (nors būtent jis sprendimų pateikė, tuo labai užrūstindamas Andrių Kubilių), o bendrai apie metines visų Lietuvos prezidentų kalbas, kurias galime skaičiuoti jau dešimtimis.
Po kiekvienos kalbos politikai, ypač gavę pylos, viešumoje piktindavosi tuo, kad prezidentai tik kritikuoja, bet nieko nepasiūlo. Bet atsiverskime LR Konstituciją, kurios 84 str. skelbia, kad Prezidentas „daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką“. Taškas. Metinis pranešimas – ne receptų knyga, tad reikėtų liautis ieškoti to, kas net nenumatyta Konstitucijoje.
Nepaisant nuolat ginčų objektu virstančiu metinio pranešimo žanro, kaip jau minėjau, dabartinis Prezidentas visgi nusprendė kelis receptus pasiūlyti. Vienas iš jų susijęs su mokestinės naštos mažinimu, tačiau toks pasiūlymas visiškai nepatiko buvusiam konservatorių premjerui A.Kubiliui, kuris įtaria, kad Prezidentas nori jei nesugriauti, tai kaip reikalas susilpninti ir sukiršinti koaliciją. Mat dėl mokestinių lengvatų liberalų ir konservatorių nuomonės kardinaliai skiriasi.
Kare kaip kare – kiekvienas traukia savo ginklus. Istoriškai taip jau įvyko, kad konservatorių partiją per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją savo kandidatą prezidento rinkimuose kėlė tik du kartus – 1998-siais V.Landsbergį, o 2019 I.Šimonytę. Tačiau kai Daukanto aikštę užimdavo partijai itin nepalankus nugalėtojas, konservatoriai sugebėdavo jį tiesiog izoliuoti. Taip atsitiko A.Brazauskui, kuris po tokios patirties į Prezidento rūmus įžengdavo tik kaip Premjeras.
Nausėda, matyt, nujausdamas, kad ir jam ruošiamas toks likimas, priešinasi kaip įmanydamas. Gal todėl visame metiniame pranešime valdantieji geru žodžiu paminėti tik vieną kartą ir už tai, kad palaikė Prezidento iniciatyvą. Visą kita – netiesioginė kritika apie neveiklumą, politinės valios ir lyderystės nebuvimą. Konservatorių kritika Prezidentui praktiškai identiška, tik dabar atsirado naujas naratyvas – esą viską, ką daro Prezidentas, tai rengiasi būsimiems rinkimams.
Bet kuris politikas, atėjęs į valdžią – nesvarbu, į Seimą, į Europarlamentą ar į Prezidentūrą, siekia ne tik išlaikyti tą valdžią, bet ir ją pratęsti. Tad kodėl tas naratyvas apie būsimus prezidento rinkimus taip akcentuojamas? Priežastis paprasta – esą viskas daroma pataikaujant rinkėjams, o ne žiūrint valstybės interesų. Na, kas kokius interesus apgins ir kieno pusėje tiesa, parodys tik artimiausi rinkimai. O dabar Nausėda prašo tos tiesos neuzurpuoti ir išformuoti „Tiesos ministeriją“ ir neskirstyti žmonių į „progresyviuosius“ ir „kaimietukus“.
Siūlymas „pjariškai“ gražus, bet skirtas visuomenei, o ne politikams. Kodėl? Ar politinės partijos – net ir valdančiosios – misija yra telkti aplink save visus ir viską? Tokių visus „telkiančių“ partijų būna dažniausiai tik totalitarinėse sistemose. Demokratinėje kiekviena iš jų turi savo elektoratą, savo tikslus ir savo metodus, prie kurių pratę tai partijai ištikimi rinkėjai.
Iš esmės Prezidento misija yra vienyti tautą ar bent jau siekti „būti lygiu ir teisingu visiems“. Tačiau taikos šakelės savo metiniame pranešime Prezidentas tikrai neištiesė ir taikos balandžių į dangų nepaleido. Tad jo kalboje skambėję priekaištai valdantiesiems kartais panašėjo ir į asmeninių sąskaitų suvedinėjimą už nesiklostančius santykius.
Štai, pavyzdžiui, priekaištas dėl mokyklų. Labai teisingas. Tik klausimas, ar reikėjo laukti birželio – mokslo metų pabaigos, kad Vyriausybei būtų prikišta dėl bene ilgiausiai visoje Europoje karantine uždarytų moksleivių? Valstybėje, kuri „lyderiauja“ pagal vaikų savižudybių skaičių? Kiek kartų Prezidentas kvietėsi Premjerę kalbėtis apie kuo skubesnį mokyklų atidarymą? Apie tokio uždarymo pasekmes vaikų psichinei sveikatai? Kiek kartų reikalavo, kad vaikų grąžinimas į mokyklas taptų prioritetu? Deja…Matyt, ir Prezidentui buvo svarbesnių kovų.
Pavyzdžiui, kova su valdančiaisiais už vienvaldystę Europos Vadovų taryboje, kuri tikrai dar nesibaigė, o po metinio pranešimo dar ir sustiprės – konservatoriai neatmeta galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Ne veltui pradžioje kalbėjau apie tai, kad metinio pranešimo tikrai nepamirš tie, kurie buvo jame sukritikuoti. Vos praeina diena po konservatorių senbuvių pasvarstymų apie kreipimąsi į KT ir ką tik Teismo pirmininko vietą apleidęs Dainius Žalimas šiai iniciatyvai entuziastingai pritaria. Būtent dėl „užkulisinių žaidimų ir intrigų“ Nausėda kritikos savo metinėje kalboje Žalimo vadovaujamo teismo darbui tikrai nepagailėjo.
Tad santarvės nebus. O turėtų, nes savo konservatyviomis pažiūromis iš visų šiuolaikinės Lietuvoje prezidentų Nausėda ideologiškai yra pats artimiausias konservatorių partijai. O kad nuo savo konservatyvių vertybių jis tikrai nesitrauks, aiškiausiai leido suprasti kalboje minėdamas 38 straipsnį, kurio neleis „išplauti“.
Kaip čia Seimas „plaus“ tuos partneystės įstatymus, pamatysime. O šiuo metu matome, kaip konservatoriai (kurie ne krikščionys) laukia, kol prezidentas suliberalės ir pagaliau, kaip ir žadėjo per rinkimų kampaniją, įsisegs į atlapą LGBT ženklelį. O Nausėda, panašu,laukia, kol konservatoriai vėl sukonservatyvės ir patys pareikalaus iš Vilniaus mero R.Šimašiaus leidimo rengti Šeimų gynimo maršą.
Nepaisant priešpriešos, konservatoriai galėtų įsiklausyti į tam tikras pastabas. Net jeigu Nausėda jau dirba kitiems rinkimams, kas trukdo tai daryti ir patiems valdantiesiems? Ir aš kalbu ne apie populizmą. O, pavyzdžiui, apie politinę aroganciją. Su ja kadaise puikiai (prieš Seimo rinkimus) pavyko susitvarkyti G.Landsbergiui. Tad kodėl partija vėl lipa ant to paties grėblio? Ar jau nusprendė, kad dviejų kadencijų valdžioje bus per daug?
Arogancija ir oponentų niekinimas dar niekada nebuvo nei pergalės, ne bendradarbiavimo kelias. Žinoma, galbūt tai niekam, išskyrus pačius konservarotorius, ir neturėtų rūpėti, jei ne vienas faktas – už lango pandemija ir valdžių nesusikalbėjimas eiliniams piliečiams brangiai kainuoja.
Kad ir kaip ten būtų, Kubilius, pareiškęs, kad Prezidento kalbą po trijų dienų visi pamirš, praktiškai buvo teisus. Nausėdos kalba, palyginti su tuo, ką prikalbėjo ir vis dar kalba Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, tikra politinė smulkmena.
Rusijos provokatorių apmulkintas Pavilionis (kam nepasitaiko!) jiems praktiškai atliko išpažintį. Sužinojome net apie tai, ką kiekviena valstybė ypatingai slepia – būsimą ambasadorių.
Ir šioje Pavilionio istorijoje pribloškia politinė arogancija, tas atsiskleidęs Gogoliškas Chlestokovas su savo pažintimis, ryšiais ir menamom įtakom. Dar pridėkime panieką šalies vadovui bei kaltinimus jam rėmus Lukašenkos režimą. Taip „filosofuojant“ galima drąsiai kaltinti visas Lietuvos valdžias – per 30 metų mes nuo Lukašenkos net tvora apsitverti nesugebėjome...
Bet palikime Pavilionio asmenį ramybėje – jis tikrai turi apie ką pagalvoti. Nors, kokias išvadas padarys, neaišku. Nes kol kas Pavilionis apgailestavo tik dėl to, kad skiriamas dėmesys šiai video provokacijai. Nei dėl Sakartvelo vadovų įžeidinėjimų, nei dėl skelto tarptautinio antausio Lietuvos Prezidentui, užsienio reikalus Seime kuruojantis politikas neapgailestavo.
O kaip į Prezidento įžeidinėjims sureagavo kiti svarbiausi šalies asmenys? „Taip jis (Pavilionis) kalba nuolat“ – kaip visada numykė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pridūrusi, kad tokia pozicija neturėtų nieko stebinti. Pavilionio pozicija tikrai nestebina. Stebina kas kita.
Tuo pat metu, kai Nausėda gavo virtualų, bet tarptautinio masto antausį (provokatoriai paviešino įrašą prieš pat jo vizitą į Sakartvelą), kitoje Europos valstybėje – Prancūzijoje, fizinį antausį gavo Prezidentas E.Makronas. Kaip elgėsi aršiausi jo oponentai? Ogi be išlygų pasmerkė šį išpuolį. Ir kalbėjo net ne apie patį nukentėjusį Makroną, kalbėjo apie pagarbą Prezidento institucijai, pagarbą piliečių pasirinkimui ir pagarbą mandatui. Tai tiek skirtumų, kurie nestebina.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.