Dar pernai per savivaldos rinkimų kampaniją LRA valdomame rajone VRK buvo pateikti filmuoti įrodymai apie rinkėjų pavėžėjimus savivaldybės darbuotojo transportu, atvirus apylinkės rinkimų komisijos narių nurodymus, prie kokios pavardės rašyti „kryžiukus“ ir aiškinimus, kieno pavardė skamba lenkiškai, o kieno – lietuviškai. Tad kas gi privertė VRK vadę pagaliau prabilti? Spėju, LRA įžūlumas, kai rinkimų agitacija šv. Mišių pavidalu vyksta jau ne mažose kaimo bažnytėlėse, kaip iki šiol, o pačiame Vilniaus centre.
Tik ar tokiu „krikščionio“ Jedinskio, pritariančio Lukašenkos smurtui prieš demonstrantus, ir „koloradinių“ juostelių gerbėjo Tomaševskio įžūlumu reiktų stebėtis? Tikrai ne – juk jie vis dar valdžioje. O kai esi Seime su Karbauskiu, Vyriausybėje – su Skverneliu, o Vilniaus miesto savivaldybėje – su Šimašiumi, gali ir po atviru dangumi Lukiškių aikštėje šv. Mišias užsisakyti.
Bet pradėkime nuo Seimo. Kadencija eina į pabaigą, tačiau iš Seimo tribūnos LRA – pagrindinė valstiečių koalicijos partnerė – taip ir nepasiūlė nė vieno įstatymo, kuris būtų susijęs su vietos lenkų reikalais ir, turint Seime daugumą, būtų nesunkiai priimtas. O kam vargintis? Juk per kiekvienus rinkimus kartojama maldelė rinkėjams „Lietuva mus skriaudžia, neleidžia pavardžių su „W“, vietovardžių lenkų kalba, naikina švietimą“ palikta ir šiam sezonui. Nebūtų laiko kurti naujų nutautėjimo grėsmių lenkų bendruomenei gąsdinti, jeigu imtų ir atsirastų pavardėse „W“. Be to, šioje kadencijoje LRA turėjo svarbesnių reikalų – asfaltą.
O asfaltas mus veda tiesiai į Vyriausybę. Ten, kur užsienio reikalų ministras Linkevičius aiškina, kad vertybinės nuostatos su Lukašenkos „fanu“ Jedinskiu nesutampa, tik, ką darysi, koalicijos dėl tokių smulkmenų juk negriausi.
„Valdžia nuo Dievo“ – kadaise pasakė Jedinskis, ir ministras, neišdrįsęs pasipriešinti dangaus valiai, toje valdžioje liko. Kaip ir liko tos pačios tautinių bendrijų švietimo problemos, kurių Vyriausybė taip ir nesprendė, nes LRA susisiekimo ministro portfelis buvo kur kas pilnesnis, atsiprašau, svarbesnis, nei nustekento švietimo. Tad nesunku spėti, kad mokyklose, kuriose dėstoma ne lietuvių kalba, valstybinio kalbos egzamino neišlaikiusių vaikų skaičius tik didės. Didės ir jų socialinė atskirtis.
Bet ką čia mes apie liūdnus reikalus. Yra ir linksmesnių. Štai visada linksmas ir vilniečių laimės indeksą matuojantis sostinės meras Šimašius ir jo ginklanešė Seime, kuri nuolat piktinasi LRA deleguotais ministrais, net interpeliacijas organizuoja, įtartinai tyli apie koaliciją su LRA pačioje Vilniaus savivaldybėje. Akivaizdu, Vilnių valdančios partijos vertybinės nuostatos tiek dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje, tiek dėl skaidrumo Vyriausybėje koalicijos pamatų su LRA neišjudins. Tuos pamatus tvirtai remia ir konservatoriai, viešai linčiuojantys kolorado juostelių nešiotoją, bet koalicinės draugystės savivaldybėje neišsižadantys. Sutikit, kažkokios vertybinės grimasos.
Tačiau jos labiausiai matomos visuotinių rinkimų dieną. Ir čia jau mes atsiduriame Vyriausioje rinkimų komisijoje. Kuri, nepaisydama to, kokio masto pažeidimai fiksuojami, daro viską, kad nereikėtų rengti pakartotinų rinkimų.
Dešimtmečiais LRA Šalčininkuose nekeičia savo rinkimų taktikos – naudojami visi administraciniai resursai, žmonių bauginimai, grasinant atimti pensijas (!) ar neatvežti žiemai malkų, ir rajonas, kaip taikliai pastebėjo vienas apžvalgininkas, tapo „mažąja Baltarusija“. O VRK tiesiog pragmatiškai skaičiuoja, kad pakartotini rinkimai brangiai kainuotų ir netilptų į jos „biudžeto eilutę”. Tad kartu su kunigais belieka sukalbėti maldą ir už demokratiją, ir už žmogaus teisę laisvai rinktis. Kaip kad jie sukalbėjo maldą už LRA ir jos vadų sėkmę rinkimuose.
Bažnyčios sakralumas nesuderinamas su agitacija. Nesąžiningi rinkimai – su demokratija. Vertybių nesilaikymas – su pasiaiškinimu, kad negi dabar griausi koaliciją...
Sakot, nesuderinamas, ania?