Smėlio dėžė ne bet kokia pasitaikė – didelė, Palangos pajūrį primenanti su ošiančiom bangom, mediniais takeliais ir per žiemą sostinės kiemsargių neišbarstytu smėliu. Visiems Vilniaus vaikams, ir net tiems, kuriuos tėvai atsivežtų iš Naisių, toje smėlio dežėje, regis, turėjo vietos užtekti.
Bet, kaip patys žinote, taika ir ramybė smėlio dėžėje neilgai vyrauja.
„Provokatorius“, – šaukia vienas berniukas, o jam garsiai pritaria visa grupė iš darželio „Seimas“.
„Impotentai“, – šaukia kitas.
Ir beria kastuvėliais vieni kitiem smėlį į akis. Ir kur tos mamos žiūri? Iš kur tokie žodžiai, toks nepagarbus elgesys? Prastas auklėjimas. Matyt, per tą karantiną ir dyką buvimą tiesiog sulaukėjo vaikai.
Gal įsisiautėjusius peštukus būtų nuraminęs prezidentas, bet jis tuo metu turėjo didesnių rūpesčių nei gatvėje kalbinti berniukus – jo paties kariauna krito nelygioje kovoje su politine realybe.
Tačiau už smėlio dėžės ribų dėjosi neįtikėtini dalykai – broliai latviai mus visai ne broliškai dėl Astravo išvadino kvailiais; broliai lenkai, čia tie, kurie prie koalicinio lovio, žarstė milijonus preišrinkiminiams savo apygardų keliams.
Vieną akį pramerkusi Temidė vis dar ieškojo Konstitucnio Teismo teisėjų, o Veryga nuo kovo mėnesio „pametęs“ dėl uždarytų gydymo įstaigų išaugusią mirčių statistiką, gyrėsi suvaldytu virusu. Visi žaidė savo žaidimus.
Seimo valdantieji, supratę, kad pliažinės smėlio dėžės provokacija oponentui pavyko, nusprendė neatsilikti ir telkti savo elektoratą – iš užančio ištraukė prieš ketverius metus pažadėtą valstybinį banką, kuris, anot priešrinkiminių pažadų, jau seniai turėjo veikti. Nors jeigu jis veiktų taip, kaip veikė „Invega“ per karantiną, tai vargas mums.
Sodoma ir Gomora Lukiškių aikštėje leido mūsų piliečiams jaustis ne kokiu Europos užkampiu – dabar visame pasaulyje vyksta istorinės atminties pervertinimas – paminklai griaunami, tepliojami, skandinami.
Tiesa, mūsiškas smėlio dėžės statinys labai sezoninis reikalas, tad jo griovinas, tepliojimas dažais ar nukasimas viešoj erdvėj atrodytų tikrai ne kaip. Patinė situacija – ir griauti neišeina (kaip atrodysi žaidžiančių vaikų akyse!) ir palikti negali.
Seimas, per karantiną atsisakęs visų savo galių, nusprendė veikti ir į pagalbą pasitelkti įstatymą, visiems laikams iš Lukiškių aikštės pašalinsiančio žiemos čiuožyklas su linksma muzika, fontane besiturškiančius vaikus ir ošiančios jūros bangavimą.
Viskas būtų gal ir nieko, jei ne viena smulkmena – kaip gi ten reikalai su ES nurodymais ginti ir stiprinti vietos savivaldą?
O iš Vilniaus savivaldos Seimas tikrai galėtų pasimokyti ir tą nelemtą visą Lietuvą sukiršinusį smėlį išvežti naktį, kaip tai darė sostinės meras, nuo sienos lupdamas generolo Vėtros atminimo lentą.
Buldozerius valdantis susisiekimo ministras tikrai neatsisakytų padėti.
Štai taip ir žaidžiame – kai Seimo darbotvarkėje tuščia, belieka kastuvėlais barstyti smėliuką ir laukti artėjančių rinkimų. Visais atvejais vilniečiams pasisekė bent tuo, kad žiemą kiemsargai turės kuo barstyti Vilniaus gatves.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.