Vis dar nenurimo (ačiū garbingiems piliečiams) sujudimas dėl šunų, auginamų netinkamomis sąlygomis, išnaudojamų purvinam verslui daryti. Tik žmonių susivienijimas įkvėpė valdiškas instancijas pokyčiams – pagaliau dėmesys bus skiriamas ne tik karvėms ir ožkoms, bet ir naminiams augintiniams.
Tačiau stebint visą sumaištį, skaitant žmonių komentarus socialiniuose tinkluose apima nuostaba – kas gi tuomet skatino ir tebeskatina šį „verslą“, kieno nuopelnas, kad daugintojai taip sėkmingai parduoda nukankintų kalių šuniukus ir toliau suka baisią dauginimo mašiną?
Tokią pasiūlą sukuria pigesnės „produkcijos“ paklausa. Tad nereiktų apsimetinėti, kad pirkdami šuniuką iš daugintojų darome gerą darbą: atėjo laikas pripažinti sau, kad šuniukai iš daugintojų perkami tik dėl mažos jų kainos, o į vieno parduoto šuniuko vietą stoja begalė kitų.
Toks paprastas juodojo biznio dėsnis, užkūręs pragarišką „veislinių“ šuniukų dauginimo mechanizmą bus tol, kol žmonės pirks neva veislinius šuniukus iš daugintojų ir tikės, kad dokumentai tėra reikalingi parodoms.
Po visuomenės pasipiktinimo tokiems „veislynams“ paskelbtas karas. Į fronto liniją stojo ir Seimas. Ir čia valdančiųjų atstovai mostelėjo iš peties. Pradžiai panoro papildyti Baudžiamojo kodekso straipsnį, reglamentuojantį žiaurų elgesį su gyvūnais, numatant atsakomybę asmeniui, kuris nuslėpė tokį elgesį. Tuomet – uždrausti prekybą augintiniais turgavietėse. Gražu, teisinga, o svarbiausia, tai, ko šiuo metu reikia liaudžiai. Vendetos.
Tačiau ar baudos ir pagrūmojimai padės išnaikinti tokius dauginimo pūlinius? O kiek neveislinių šunukų ir kačiukų atsidurs kibire ar tvenkinyje, kai jų nebegalima bus atnešti į turgų? Ar kas nors suskaičiavo? Ar mes sterilizuosime visus kaimo šunis?
Gyvename įdomių paradoksų šalyje: dar šioje kadencijoje buvo siūlymų naikinti administracinę atsakomybę prostitutėms ir taikyti baudžiamąją sekso pirkėjams, tikintis sumažinti prekybos žmonėmis ir išnaudojimo mastą Lietuvoje. Tačiau valdantieji nusprendė, kad tokie pokyčiai... neigiamai atsilieptų visuomenės moralei, o netyčia suklydusiems ir seksualines paslaugas pirkusiems asmenims grėstų teistumas.
Įsivaizduojate – netyčia suklysti tokiu klausimu? Kokių kreivų veidrodžių šalyje gyvename? Už bendrininkavimą perkant šuniuką – baudžiamasis kodeksas, bendrininkavimas perkant žmogų – tiesiog moralinis paklydimas...
O štai gyvenimo pažinimą pradėjusio paauglio, sumaniusio išbandyti ne tik tradicinę cigaretę, bet ir „žolę“, likimo mes nebijome sužaloti įrašu „teistas pagal BK“. Įdomu, ką už tokią Baudžiamojo kodekso pataisą balsavę seimūnai pasakytų (ir ką padarytų!), jei įkliūtų jų nepilnamečiai vaikai ar anūkai.
Dar taip neseniai visuomenės dėka įvyko vadinamoji Matuko reforma. Ėmėme kalbėti, kad negalima mušti vaikų, kad privalome suteikti jiems saugumą. Visuomenės spaudžiamos tarnybos pradėjo atsakingiau kontroliuoti tuos, kuriems smurtas prieš vaiką yra auklėjimo norma. Ir tikrai ne bausmių sugriežtinimas sustabdė apsvaigusių tėvų siautulį. Girtam, ne tik jūrą, bet ir baudžiamasis kodeksas iki kelių. Tad smurtą visų pirma stabdo mūsų nepakantumas, mūsų supratimas, kad silpnesnius skriausti negarbinga.
Tačiau keisti visuomenės nuomonę ir vertybinius standartus kur kas sudėtingiau, nei populistiškai viską drausti ir siūlyti kuo didesnes bausmes, įtraukiant vis daugiau veikų į baudžiamąjį kodeksą. Masės egzekucijas mėgsta, o šalia Seimo esančioje Lukiškių aikštėje, nors kalėjimo ir neliko, vietos į valias.