“Sunerimti visų pirma turime todėl, kad šis karas su valstybės tarnautojais prasideda nuo to, kad į vadovų vietas siekiama susodinti savus generolus. O kad tie generolai ateitų iš privataus verslo, žinoma, reikia ir adekvačių atlyginimų, ir atrištų rankų atleidžiant „svetimus“.
„Ką jūs, ką jūs! – sako pilkasis reformos kardinolas eksbankininkas ir premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas Vitas Vasiliauskas. – Jokio nepotizmo nebus, visur sudėsime saugiklius!“ – tvirtina patarėjas. Ką gi, ši Vyriausybė visada turėjo didelių problemų su komunikacija, o toks „žinutės nešėjas“ kaip V. Vasiliauskas atrodo mažų mažiausiai ciniškai. Matyt, I.Šimonytė nusprendė, kad visuomenė jau pamiršo, kaip pats V. Vasiliauskas tapo Lietuvos banko vadovu? Kaip atidirbęs D. Grybauskaitės rinkimų štabo vadovu, su jos palaiminimu atlygio nuėjo pasiimti į valstybėje bene geriausiai apmokamo valdininko kėdę? Ir kai toks nepotizmo etalonas kaip V. Vasiliauskas visuomenei aiškina, kad savų sodinimo į šiltas vietas nebus, tai ką čia gali ir bepridurti...
Oi, ne, klystu, tikrai, pridurti yra ką. Po I. Šimonytės patarėjo V. Vasiliausko postringavimų apie tai, kaip valstybės tarnyboje viskas bus skaidru ir sąžininga, į teisinguolių sceną išeina energetikos ministras Dainius Kreivys, tiksliau, jo žmona. Ir ne į sceną, o į ambasadą Italijoje. Kreivys dievagojasi, kad jis nusišalins. Nuo ko? Nuo žmonos? Ar nuo gyvenimo Italijoje? Kai pagalvoji, kad visa Lietuva šaltymečiu kalens dantimis, taupydama dujas ir elektrą, gyvenimas šiltoje Italijoje atrodo labai viliojantis. Neblogas „bonusas“ energetikos ministrui už nesuvaldytą energetinę krizę.
Kad ir kaip ten būtų, savais (ypač iš privataus verslo) pats laikas pasirūpinti. Ką gali žinoti, kiek po energetinio fiasko, paskandinsiančio ne vieną verslą, artimųjų ir draugų liks be darbo. Tad valdantiesiems nieko kito nelieka, kaip pasiūlyti jiems naujas galimybes valstybiniame sektoriuje. Ypač, kai kas jau kas, o konservatoriai tokios patirties turi – paimkime kad ir „draugelių“ uzurpuotą, vėliau pusiau privatizuotą Lietuvos elektros sektorių, kurio pasekmes srebiame mes visi.
Ekonominės krizės akivaizdoje saugesnės vietos nei valstybės tarnyba nerasi. Čia atlyginimai, nors daugumai tarnautojų (ir Seimo maldeikiams) nėra dideli, bet užtat garantuoti. Visai kas kita verslas – pakilo elektros ir grūdų kainos, žiūrėk, kokia kepyklėlė jau ir užsidaro. Ir eik su visu savo kolektyvu į gatvę, ir stovėk prie Užimtumo tarnybos langelio, laukdamas pašalpos.
Beje, apie langelius. Manau, pagrindinė priežastis, dėl kurios mes nemėgstame valdininkų, yra ta, kad pati valstybės paslaugų sistema yra ydinga ir dažnai pasmerkta korupcijai. Ir, mūsų visų apmaudui, dabar parengta reforma neturi visiškai nieko bendro su šios sistemos darbo tobulinimu. Eiliniam piliečiui visiškai tas pats, kiek valdininkų jam ruoš pažymą – penki ar dešimt. Svarbu tik viena – kad priėjus prie vieno langelio ir padavus dokumentus, po savaitės jie visi būtų su reikiamais parašais. Bet tokios sistemos niekam nereikia. Ji per daug skaidri, atribojanti nuo valdininkų nuotaikų, pervargimo vykdant visas privalomas biurokratines procedūras ar tiesiog noro pasipelnyti.
Ar brangiai apmokamas vadovas pakeis biurokratinę sistemą? Nebūkime juokingi. Sistema apima visas valstybės institucijas ir jų supaprastinimas – ne vadovo rankose. Užtat kas tikrai bus to vadovo rankose – tai mobingo, savų skatinimo ir nepaklusniųjų baudimo priemonės. Įsivaizduokime tai net ne sostinės ministerijų, o savivaldybių lygiu. Ar įstatyme numatyti saugikliai? Patarėjas V. Vasiliauskas teigia, kad pavaldinius nuo naujų vadovų savivalės saugos – dėmesio! – „Vyriausybės parengtos rekomendacijos“. Ne kolektyvinės sutartys, ne naujais pakeitimais išdarkytas Valstybės tarnybos įstatymas, o „Vyriausybės rekomendacijos“. Tobula. Juk tai, kas rekomenduojama, yra net neprivaloma, ar ne, pone eksbankininke?
Įdomiausia tai, kad grįsdami šios reformos būtinybę, jos iniciatoriai elgiasi kaip automobilių turgaus prekeiviai, bandantys klientui iškišti „audinę“, kuria važinėjo „bobutė pensininkė iš Vokietijos“. Pasak valdančiųjų, būtinybė reformai pribrendo todėl, kad Tarptautinis valstybinės veiklos efektyvumo tyrimas atskleidė, kad Lietuvos valdininkija tiesiog apgailėtina. Labiausiai ji esą apgailėtina dviem klausimais: įgūdžių ir gebėjimų.
Tačiau žodis „apgailėtinas“ šiuo atveju labiau tiktų ne mūsų valstybės tarnautojams, o šios reformos buldozeriui – Vidaus reikalų ministerijai. Pats tyrimas apėmė net 12 (!) pjūvių. Daugelyje jų mūsų valstybės tarnybos efektyvumo rodiklių galėtų pavydėti net tie patys Briuselio belgai ar artimiausi kaimynai – latviai ir estai. Tačiau mūsų Vyriausybė išsirinko tik du aspektus, kurie esą turėtų visuomenės akyse galutinai sukompromituoti Lietuvos valdininkiją. Ir tiesą pasakius, už tuos pasirinktus aspektus reikia Vyriausybei... padėkoti. Nes būtent šie aspektai atskleidžia, kas kaltas dėl valdininkų „gebėjimų“ ir „įgūdžių“ trūkumo: tai stipriai politizuoti valstybės valdymo procesai ir visiškas politikų nesiskaitymas su valstybės tarnautojais. Tad jeigu norime geresnės valstybės tarnybos, visų pirma turime apriboti Vyriausybės ir politikų „įgūdžius“ kištis į valstybės tarnybą.
Gal todėl, žinodama tikruosius viso tarptautinio tyrimo rezultatus, tyli pagrindinė reformos organizatorė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė? Kas gi belieka – tik slėptis už pabėgėliams pastatytos tvoros. Matyt, nesmagu, manipuliuojant faktais, žeminti ministerijai pavaldžius žmones. Tad šią keistą reformą komentuoti išleidžiama Vidaus reikalų ministerijos viceminisitrė, kuri ministerijos apmokėtame straipsnyje postringauja apie tai, kad „būtina padaryti taip, kad valstybės tarnyba ir verslas nefunkcionuotų kaip dvi atskiros ekosistemos“.
Apie ką jūs čia, gerbiamos VRM ponios, viena pasislėpusi, kita pasirodanti? Pasigedote verslo ir valdininkų bendradarbiavimo? Esą, kai jau ateis tie nauji brangūs vadovai į valstybės tarnybą, tai jau tas bendradarbiavimas kaip prasidės, tai jau prasidės! Bet gal ponioms reikia priminti, kad šiam bendradarbiavimui ne Valstybės tarnybos įstatymas trukdo, o kitas, skambantis kiek agresyviau ir kriminalizuotas žodžių junginys, – „prekyba poveikiu“.
Kelerius metus valstybė vykdė raganų medžioklę, o įbauginti valdininkai turėjo deklaruoti kiekvieną su verslo atstovu išgertą kavos puodelį, net jeigu tas kavos pagėrimas vykdavo valdiškos įstaigos patalpose. Tokią valstybinio masto paranoją tikrai reikia gydyti. Bet naujoji Valstybės tarnybos įstatymo redakcija šito nenumato. Nebent p. V. Vasiliausko parengtose „Vyriausybės rekomendacijose“ naujiems vadovams bus numatytas leidimas gerti kavą. Tik, kažin, ar rekomendacijų užteks, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba dės antrankius.
Reikia pastebėti, kad šio įstatymo projektą sumalė į miltus visos ministerijos, Savivaldybių asociacija ir t. t. Pastabų rekordas čia priklausytų Teisingumo ministerijai, prirašiusiai 23 puslapius. Tačiau ar šito užteks, kad vadinamosios reformos buldozeris nepaverstų valstybės tarnybos eiliniu „uabėliu“? Tai priklausys nuo Seimo. Ar visi valdantieji šiai reformai pritars? O gal vis tik atsižvelgs į jų valdomų ministerijų reformai nepalankias pastabas?
Ir, žinoma, kitas klausimas: kaip dėl reformos balsuos opozicija. Pagunda pritarti šiam valdančiųjų projektui labai didelė. Ir tos pagundos net dvi. Visų pirma, artėjantys savivaldos rinkimai. Dėl konservatorių energetinio kracho jie tikrai nežada gerų rezultatų dabartinei koalicijai. Tad su tokia Valstybės tarnybos reforma būtent opozicijoje esančios partijos po rinkimų turės puikią galimybę be didesnių skrupulų į postus savivaldybėse susodinti savus „porinkiminius vasiliauskus“. Kita pagunda – milžiniški kitos Seimo narių kadencijos atlyginimai, kuriuos gautų ir didžioji dalis dabar Seime esančių tautos išrinktųjų. Ir nebūtų gaila tų pinigų, jeigu po tokios „reformos“ spręstųsi valstybės valdymo problemos. Deja, tikrai ne.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.