Pirmiausia – apie tai, kuo skiriasi bendrosios aviacijos aerodromai nuo tarptautinių oro uostų. Tarptautiniuose, didžiuosiuose oro uostuose vyksta keleiviniai ir krovininiai skrydžiai, turime galimybę iš Vilniaus, Kauno, Palangos, o ateityje – galbūt ir iš Šiaulių, su ar be persėdimų nuskristi į kitą tarptautinį oro uostą. Šią aviaciją kuruoja Ekonomikos ir inovacijų bei Susisiekimo ministerijos. Iš to, kaip iki karantino augo skrydžių skaičius, galima teigti, kad kuruoja tikrai gerai. Tikėsimės, kad COVID-19 sąlygotas nuosmukis šiuose oro vartuose bus labai trumpalaikis.
Mūsų tema – bendrosios aviacijos aerodromai – tie, kuriuos dažniausiai sudaro laukas, kartais – betoninis takas ir vienas kitas pastatas – angaras, skrydžių valdymo bokštas, poilsio kambariai. Tokiuose aerodromuose renkasi apylinkėse gyvenantys, kitus darbus turintys, tačiau laisvalaikį ore mėgstantys leisti mūsų bendrapiliečiai.
Štai šioje srityje padėtis yra labai bloga ir ji nesunkiai gali tapti dar blogesnė. Bet apie viską – nuo pradžių.
Prisipažinsiu – aviacijos klausimais esu šališkas. Dar ankstyvoje jaunystėje susižavėjau aviacija ir buvau pradėjęs lankyti sklandymo kursus. Iš jų, deja, mane „išbrokavo“ medicinos komisija. Priežastimi tapo nepakankamas regėjimas, nors pagal dabartinius reikalavimus, kiek žinau, puikiai skraido ir žmonės su prastesne rega. Nuo tada liko akimis pavydžiai palydėti padebesiais nutolstančius orlaivius ir retkarčiais pasidžiaugti naujienų sraute pasirodančiais pranešimais apie mūsų tautiečių pergales pasaulinėse oro akrobatikos, sklandymo varžybose ar Prienuose sukonstruotą ir pradėtą gaminti itin inovatyvų sklandytuvą. Todėl labai noriu, kad aviacija būtų ir liktų atvira visiems norintiems.
Šią naivią mintį apie gerą Lietuvos aviacijos kasdienybę neseniai sujaukė atsitiktinis pokalbis su vienu aviatoriumi. Pasirodo, mūsų šalies aviacija, kurios sparnus lyg ir neša legendos apie šlovingus „ANBO laikus“, realybėje yra visais važiuoklės ratais įklimpusi į tokias biurokratines pelkes, iš kurių, kaip kartais atrodo, joks propeleris neištrauks.
Pavyzdžiui, aeroklubai naudojasi ant valstybinės žemės įrengtais aerodromais. Visgi ši žemė yra perduota taip, kad valstybė bet kurią akimirką gali ją atsiimti. Nesunku atspėti, kiek tai motyvuoja aeroklubus investuoti į geresnius angarus, apgyvendinimo ir kitas paslaugas iš užsienio atvykstantiems aviaturizmo entuziastams – kitaip tariant į viską, kas kuria pridėtinę vertę, naujas darbo vietas ir naujas galimybes.
Kita tema – aerodromų pastatai. Sovietinis DOSAAF (ši abreviatūra, lietuviškai verčiama kaip „Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti“, maskavo pusiau karinę techninių kariuomenės šakų rezervo rengimo struktūrą) dosniai rėmė aviacijos sportą, tačiau tik technika ir kuru. „Civilinę“ dalį – pastatus – statė patys aviatoriai, o 1990 m. ją nacionalizavo Lietuvos Respublika. Šiandien kažkodėl aviatoriams šio turto neleidžiama nei atgauti, nei išsipirkti – tiesiog juo leidžiama naudotis nenurodant iki kada. Nesunku atspėti, kiek tai motyvuoja galvoti apie ilgalaikę perspektyvą ir investuoti į tokį teisiškai „ore kabantį“ turtą.
Ne mažiau absurdiška ir situacija su orlaiviais. Senus, iš DOSAAF perimtus sportinius lėktuvus ir sklandytuvus, pasirodo, aeroklubai gali tik naudoti arba atiduoti Turto bankui parduoti. Tiesa, tokiu būdu gautos lėšos jau nebegrįš aviacijos plėtrai, o pateks į „bendrą katilą“ – valstybės biudžetą. Tam, kad reikalai taptų dar labiau komplikuoti, kažkas yra nusprendęs, jog visi Lietuvos Respublikoje registruoti orlaiviai yra... nekilnojamasis turtas. Taip, jūs perskaitėte teisingai – visi orlaiviai, nuo viena ranka nesunkiai pastumiamo ultralengvojo iki keleto šimtų tonų svorio transportinio, taip pat ir kariuomenės Spartanai, teisiškai mūsų šalyje yra nekilnojamasis turtas. Kažkada panaši formuluotė buvo taikoma ir laivams, bet vėliau su teismo pagalba sveikas protas nugalėjo ir dabar nekilnojamuoju turtu nebėra laikomi bent jau mažesni laivai.
Pridėkime prie to žinią, jog kasmetinė valstybės parama visų rūšių aviacijos sportui apsiriboja keliolika tūkstančių eurų, ir turėsime gerą pagrindą stebėtis, kodėl mažoji aviacija Lietuvoje išvis tebeegzistuoja.
Sausa statistika, tokia kaip civilinių orlaivių registras, gali sudaryti įspūdį, kad mažoji, arba bendroji, aviacija Lietuvoje klesti ar bent jau laikosi mažiausiai dukart geriau nei Estijoje ir Latvijoje kartu sudėjus. Maždaug tiek kartų daugiau visų tipų orlaivių yra registruota Lietuvoje (sąrašą galima rasti čia) nei Estijoje (orlaivių sąrašas čia) ir Latvijoje (orlaivių sąrašas čia) kartu sudėjus. Ir visa tai nepaisant to, kad Lietuvoje neturime nacionalinės aviakompanijos! (Šia tema labiau besidomintys žino, kam už tai reikia „dėkoti“).
Visgi geresnė nei pas kaimynus mažosios aviacijos būklė yra ne tiek Lietuvos institucijų nuopelnas, kiek kaimynų klaidų padarinys. Prieš porą dešimtmečių aerodromus vietos savivaldai atidavusios Estija ir Latvija netrukus pamatė, kaip šie tapo priemiesčių kvartalais, bulvių laukais ar tiesiog dykynėmis, kuriose pakilimo takų betoną zigzagais aižo žolės ir krūmokšniai. Negaliu teigti, kad Lietuvoje buvo visiškai išvengta tokių klaidų, tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius skirtingose šalies kampeliuose išsaugojome trylika viešų aerodromų – vėlgi beveik dvigubai daugiau nei latviai ir estai kartu sudėjus. Kiekviename tokių aerodromų yra bent po vieną aeroklubą, ne tik išgyvenantį savo lėšomis, tačiau ir palaikantį aerodromo tinkamumą skrydžiams, supažindinantį visuomenę su aviacijos galimybėmis – kasdiene veikla įrodantį, kad Lietuvos aviacija yra daugiau nei vien pasakojimai apie ANBO.
Didžiuliu smūgiu Lietuvos aviacijai galėjo tapti nesena idėja perduoti aerodromus savivaldybėms. Ne taip seniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su žodžiu „sportas“ pavadinime gavo ir pareigą kuruoti bendrąją aviaciją bei aviacijos sportą. Tik, panašu, kad šią funkciją supratę ne kaip garbę ir galimybes, o kaip naštą, ministerijos valdininkai pasirinko gana negrabų aviacijos atsikratymo būdą – perduoti vietos savivaldai.
Kaip kelių kadencijų patirtį turintis buvęs meras, sunkia širdimi turiu pripažinti, kad vietos savivalda tikrai nebus pats geriausias aerodromų šeimininkas. Tai sąlygoja gausybė priežasčių, kurių vardiklis yra bendras – vietos savivalda turi labai daug funkcijų, kurių įgyvendinimui reikia gausybės pinigų – ar tai būtų kelių priežiūra, ar socialinės paslaugos, ar švietimas su kultūra. Ir net šios kadencijos Seimo gerokai išauginti savivaldybių biudžetai vis dar tik iš dalies patenkina poreikį kurti mūsų savivaldybių ir regionų gerbūvį. Nepaskutinės svarbos yra ir faktas, jog aviacijai Europos Sąjungos finansavimas neskiriamas jau nuo 2007 metų. Kitaip tariant, visos investicijos turėtų būti daromos savivaldybės biudžeto lėšomis. Deja, neretoje savivaldybėje yra nusistovėjusi negera praktika, kuomet po rinkimų naujai atėjusi valdžia viską stengiasi daryti priešingai nei ankstesnioji. Jūs įsivaizduojate viso to poveikį tokiai sričiai kaip aviacija, kur infrastruktūros ir įrangos sprendimai yra daromi dešimtmečiams į priekį?
Neatrodo itin keista, kad kai kurie, turbūt, aiškiau perspektyvą matantys ar tiesiog aukštesnes pareigas užimantys, valstybės tarnautojai atvirai teigia neva „Lietuvai pakaks 4-5 bendrosios aviacijos aerodromų“. Kitaip tariant, jau yra ketinančių aviaciją palikti greičiausiai tik šalia Vilniaus, Kauno, gal dar šalia Klaipėdos. Kitų regionų gyventojai galės gėrėtis aerodromų vietoje atsirasiančiais bulvių laukais ar dar kuo nors – visai kaip latviai ar estai. Puikų tokio požiūrio pavyzdį matome Alytuje, kur savivaldybės vardu kalbantys vertelgos net neslepia ketinimų sunaikinti dar tarpukarį menantį aerodromą.
Visgi negalime teigti, kad niekas nemėgino padėties keisti. Tokių mėginimų buvo ne vienas, tačiau jie suduždavo atsitrenkę į biurokratinio abejingumo sienas. Aviacijos veteranai su kartėliu vardina iniciatyvas keisti šią ydingą padėtį, vardina ir pavardes politikų, lyg ir norėjusių teigiamų pokyčių. Visgi rezultatas gaudavosi panašus – valstybės turtą administruojančios institucijos surasdavo begales priežasčių, kodėl nieko daryti nebuvo galima. Kai jau atrodė, kad daryti bus galima – netikėtai paaiškėdavo, kad valstybė aviatoriais tiesiog nepasitiki, lyg pastarieji kažkur išskraidins aerodromų žemę.
Pasitaręs su aviatoriais nusprendžiau pamėginti pakeisti situaciją. Inicijavau teisės aktų pakeitimus, kurie leistų aeroklubams valdyti jų naudojamus aerodromus, jų turtą ir kurie aviacijos reguliavime padėtų išvengti bent jau tokių absurdų kaip orlaivio laikymas nekilnojamu turtu.
Aviatorių prašymu Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komitetas jau diskutavo dėl aeroklubų žemės klausimų ir pasiūlė perduoti aerodromus Krašto apsaugos ministerijai. Toks sprendimas jau būtų žingsnis į priekį. Teigiamas dabartinio Seimo požiūris ir siekis kurti geresnę Lietuvą, aviatorių bendruomenės siekis plėtoti aviaciją ir valstybės interesas užtikrinti, kad aerodromai atliktų savo funkcijas tiek taikos, tiek krizių atveju gali duoti ilgai lauktą sinergiją.
Atrodo, kad tereikia nugalėti administratorių nepasitikėjimą aviatoriais. Tam, pasitarę su aviatoriais, siūlome veiksmingą sprendimo formulę. Siūlome aerodromus su žeme ir pastatais ilgam laikui – kad ir 99 metams – perduoti juos eksploatuojantiems aeroklubams ar bendrai aeroklubų ir valstybės įstaigai. Žinoma, tikslinga numatyti įvairius saugiklius, kurie užtikrintų, kad aeroklubai ir toliau palaikys tinkamą skraidymui aerodromų būklę ir leis jais naudotis visiems sparno broliams ir sesėms. Tuo pačiu bus ramūs ir kariškiai, žinodami, kad aerodromai tinkami skraidymams ir, atsiradus poreikiui, neiškils jokių sunkumų jais pasinaudoti.
Šis sprendimas yra tai, kas angliškai vadinama „win-win“ – t.y. laimi abi pusės. Sprendimas valstybei nieko nekainuos ir kartu sukurs teisinį tikrumą aviatoriams bei aviacijos plėtrai. Valstybė gaus garantiją, kad aerodromai yra ir bus tinkamos būklės, o įsitraukti į aviaciją turės galimybes ne tik didmiesčių gyventojai.
Dabar lieka tik sužinoti, kiek liko biurokratinio dumblo ant Lietuvos bendrosios aviacijos pakilimo tako.