Jonas Koryzna. Kiek tiesos Kauno mero teiginyje, kad šilumą atpigino 25 procentais?

Šių metų sausio 25 d. dienraštyje „Kauno diena“ Kauno meras komentaruose pranešė, kad per ketverius metus šilumą valdantieji atpigino net 25 proc. Esminis šilumos kainų sumažėjimas Kaune iš tikrųjų buvo. Tai ypač pasijuto dar prieš ateinant dabartiniam merui į valdžią, 2012–2015 metais. Tačiau per pastarąjį laikotarpį sunku įžvelgti kokį nors šilumos kainų mažėjimą. Gal netgi atvirkščiai. Šilumos kainos augo.

Panašiai kaip ir visuomeninio transporto bilietų kainos, kurios padidėjo net 20 proc.

Grafike parodytos šilumos kainos Kauno centralizuoto šildymo tinkluose, o taip pat gyventojų mokamos kainos per 2012–2018 metų laikotarpį.

Pirmoje dalyje (2012–2015 m.) matome didžiulį šilumos kainų mažėjimą. Tai susiję su esminiais tuo laikotarpiu ir dar keliais metais anksčiau įgyvendintais pokyčiais Kauno šilumos ūkyje. Svarbiausi ir paminėtini būtų šie: sutarties su „gazprominiu“ šilumos tiekėju nutraukimas, šilumos tiekimo monopolio panaikinimas ir šilumos rinkos išlaisvinimas. Tai leido pradėti sparčią biokuro jėgainių plėtrą, perėjimą nuo dujų prie gerokai pigesnio atsinaujinančio kuro – biokuro.

Taip pat buvo statomos ir savos AB „Kauno energija“ biokuro katilinės. Nepriklausomų biokuro jėgainių tinklo plėtra ir investicijos į nuosavas katilines iš esmės buvo baigtos iki 2015 metų, o vis stiprėjanti konkurencija tarp privačių biokuro jėgainių ir toliau dar labiau mažino šilumos kainas. Taigi šilumos kainų mažėjimas dėl jau išvardintų pokyčių ir investicijų įgyvendinimo tęsėsi iki pat 2016 metų. Visa tai leido šilumos kainą Kauno daugiabučių gyventojams sumažinti rekordiškai visoje Lietuvoje – beveik 50 proc.

Panagrinėkime kitą laikotarpį – po 2015 metų, kai Kauno meras atėjo į valdžią ir tapo AB „Kauno energija“ stebėtojų tarybos pirmininku. Per 2015 ir 2016 metų laikotarpį, dėl konkurencijos tarp nepriklausomų biokuro šilumos gamintojų toliau krentant šilumos kainoms, gyventojai už šilumą pradėjo mokėti brangiau nei tuo metu ji iš tikrųjų kainavo. Todėl parodytame grafike tais metais šilumos kaina (rusvi stulpeliai) ir gyventojų mokama kaina už šilumą (mėlyna linija) išsiskiria. Gyventojai tais metais mokėjo 10–12 proc. brangiau negu kainavo jiems tiekiama šiluma ir permokėjo net 14,6 mln. eurų.

Nurodytą permoką Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigojo AB „Kauno energija“ gyventojams gražinti per metus. Tačiau įmonė kreipėsi į komisiją dėl termino pratęsimo ketveriems metams iki 2022 metų, nes per metus tai atlikti ji nebūtų finansiškai pajėgi. Reikėtų prisiminti, kad prieš tai Kauno savivaldybė, jau galimai žinodama, kad reikia ruoštis gyventojams grąžinti jų už šildymą permokėtus pinigus, vis dėlto patuštino įmonės sąskaitas, per porą metų išsimokėdama per 7 mln. eurų dividendų.

Beje, įmonės administracija, matyt atsakingai suprasdama tokių didelių dividendų išsimokėjimo pasekmes, siūlė apsiriboti keletą kartų mažesniais dividendais, bet buvo neišklausyta. Jeigu Kauno savivaldybė nebūtų tų dividendų išsimokėjusi, savo pinigus gyventojai galėtų atgauti jau per vienerius metus arba dar greičiau.

Gyventojų permokėtų pinigų grąžinimas dalimis prasidėjo 2018 metų viduryje. Šiuo metu yra grąžinta apie 18 proc. realaus įsiskolinimo. Viskas būtų gal ir ne taip blogai, nes iki 2022 metų tie savivaldybėje „įkalinti“ gyventojų pinigai tikriausiai bus grąžinti. Bet kai AB „Kauno energija“ tokį gyventojų pinigų grąžinimą savo tinklalapio matomiausioje vietoje pavadina „pasidalinimu“, tai jau tikrai labai ciniška. Kodėl neįvardinus tiesiog „skolos grąžinimu“ ir neatsiprašius už tokį tiesiog neleistinai ištęstą grąžinimo terminą.

Kai teigiama, kad pastaraisiais metais šilumos kaina yra gerokai sumažinta, užmirštant, kad gyventojams dar ir jų pačių permokėti pinigai negrąžinti, sunku patikėti tokių teiginių teisingumu ir nuoširdumu. O pažvelgus į grafike pateiktas dviejų pastarųjų metų kainas, matome, kad šilumos kainos augimo tendencija yra akivaizdi. Nemanau, kad meras, tvirtindamas, jog šilumos kainą sumažino 25 proc., sąmoningai klysta.

Galbūt jis yra nepakankamai teisingai informuotas savo komandos. Kitaip sakant, komandos nariai merą galimai suklaidino. Tokiu atveju, kažin ar tokia komanda nusipelno mero į viršų iškelto nykščio? Matyt ir pats meras pradėjo abejoti savo komanda, nes kai kuriuose naujuose plakatuose tas nykštys jau kukliai nuleistas.

Belieka paklausti, ką tokio savivaldybė ir AB „Kauno energija“ nuveikė, kad ir toliau, pradėjus brangti biokurui ir dujoms, gyventojai nepermokėtų už šilumą. Atrodo, kad nėra jokių rimtesnių idėjų ir sprendimų. Kaip jau buvo minėta, šilumos kainų mažėjimo pastaruoju metu nesimato. AB „Kauno energija“ vis dar lieka skolinga gyventojams apie 12 mln. eurų. Neatsakyta į klausimus dėl privačios Petrašiūnų katilinės pirkimo tikslingumo ir kainos, nes pirktos katilinės vertė kažkodėl per vieną šildymo sezoną nuvertėjo daugiau negu dvigubai (per 1 mln. eur).

Kažkodėl nepaprastos skubos tvarka keičiama valdyba, pasitelkiant net neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, taip ir lieka nepilna. Ištisus metus nesugeba išsirinkti valdybos pirmininko ir dirba be valdybos pirmininko. Stebėtojų taryba irgi nėra pilnos sudėties, o pati įmonė, atsistatydinus ilgamečiam generaliniam direktoriui, dirba ir be nuolatinio administracijos vadovo. Kitaip sakant, įmonės valdyme vien problemos. Tai netrukus turėtų atsiliepti ir vartotojui.

Bet ir šiandien jau per daug neturime kuo girtis. Jeigu lyginsime didžiausius Lietuvos miestus, matysime, kad šiluma Kaune yra pati brangiausia. Šių metų vasarį kauniečiai už šilumą moka 5,50 ct/kwh. Įvertinus 0,29 ct/kwh gyventojų permokėtų pinigų dalinį grąžinimą, šilumos kaina yra 5,79 ct/kwh (be PVM) arba 6,31 ct/kwh (su PVM). Kai tuo tarpu kituose didžiuosiuose miestuose šilumos kaina mažesnė (Vilniuje 5,56 ct/kwh, Klaipėdoje 5,96 ct/kwh, Šiauliuose 5,36 ct/kwh, Panevėžyje 6,14 ct/kwh, Alytuje 5,76 ct/kwh).