Jei dar prieš šimtmetį į kitą Lietuvos miestą reikėdavo keliauti keletą dienų, dabar per keletą valandų galime nuskristi į kitą planetos pusę. Tie patys procesai vyksta ir ryšių srityse: jei prieš porą šimtmečių laiško iš kitos šalies tekdavo laukti keletą mėnesių, tai dabar internetinio ryšio pagalba galime bendrauti su bet kuria pasaulio vieta realiu laiku. Visi šie procesai apėmė ir kitas sritis – meną, mokslą, gamybą ir prekybą. Pasaulis, užuot likęs didelis ir platus, tampa vis mažesnis. Tokie esminiai reiškiniai veikia ne tik žmonių kasdienybę bet ir valstybių raidą ir tarptautinius santykius.
Tikriausiai dažnas žmogus pritars, kad nei vienas reiškinys negali būti vertinamas vienareikšmiškai, tik juodai arba tik blogai. Juk Nobelis dinamitą išradęs džiaugėsi, kad šis jo išradimas padės kalnakasyboje, tunelių ir kelių tiesimui bei kitiems progresą nešantiems procesams. Vietoje to, šis išradimas iki šiol visame pasaulyje sėja mirtį, ašaras ir traumas. Atominės bombos išradimas juk atnešė ne tik skausmą Hirošimoje ir Nagasakyje, bet ir milžiniškus sąlyginai pigios ir mažai teršiančios elektros energijos resursus visam pasauliui. Kaip sako mūsų tautos išmintis „lazda visada turi du galus“.
Tačiau šiame straipsnyje plačiau neanalizuosime vieno ar kito mokslo išradimo panaudojimo geram ar blogam galimybių. Tiesiog plačiau pažvelkime į jau minėtą globalizacijos reiškinį. Traukiantis pasauliui vis didesnę įtaką pradeda įgauti šalių sąjungos ir aljansai. Jeigu dar prieš šimtą metų pasaulio politikoje buvo populiarus paprasčiausias primityvus imperializmas, kai kiekviena didesnė šalis siekė kuo labiau išplėsti savo teritoriją ir valdomų žmonių skaičių kitų, dažniausiai kaimyninių, šalių sąskaita. Tai šiuo metu buriasi formalios ir neformalios sąjungos ir aljansai, kurie, įtraukdami į savo ratą kuo daugiau šalių, didina savo įtaką ir galią. Kai kurie aljansai telkiasi išimtinai gynybiniais tikslais, geriausias to pavyzdys galėtų būti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), kuri skirta šalių kolektyvinei gynybai ir potencialių priešų atgrasymui. Kiti aljansai susiburia iš ekonominių paskatų, kaip pavyzdžiui, Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), šis aljansas derina tarpusavyje naftos gavybos kiekius, tam, kad galėtų įtakoti pasaulines naftos kainas. Yra istoriniu pagrindu susikūrusių sąjungų, tokių kaip Britų tautų sandrauga, kurią vienija tai, kad šios šalys kažkada priklausė Didžiajai Britanijai ir dalyje jų vis dar valstybės galva yra Jungtinės Karalystės karalienė. Taip pat yra ir iki galo neapsisprendusių sąjungų, tokių kaip Europos sąjunga, kuri prasidėjo nuo ekonominių motyvų, o dabar stovi kryžkelėje tarp glaudžiai susietų tarpusavyje ir valdomų iš centro valstybių federacijos ir vadinamosios Tautų Europos, kuri būtų lygiaverčių, suverenių valstybių bendradarbiavimo klubas. O kur dar daugybė neformalių sąjungų, kur stipresnė ir agresyvesnė kaimynė pririša prie savęs silpnesnę valstybę, padarydama iš jos savo klusnų vasalą, naudodama ekonomines, kultūrines, juodųjų technologijų ir slaptųjų tarnybų įtakojimo priemones. Ryškiausias tokios „sąjungos“ pavyzdys – Rusijos santykiai su Armėnija.
Kadangi pasaulis pilnas įvairių tarpvalstybinių sąjungų, aljansų ir klubų, gali kilti natūralus klausimas, kuriems iš jų galėtų priklausyti, o gal jau priklauso, Lietuva. Ar priklausymas vienai ar kitai sąjungai atitinka Lietuvos gyvybinius interesus, o gal kaip tik yra jai nenaudingas, o gal net žalingas? Apie tai turi mąstyti visuomenė, politikai, politologai ir žiniasklaida. Tikriausiai būtų sunku ginčytis dėl to, kad mes privalome priklausyti NATO, nes tai yra mūsų esminis valstybės saugumo ir išlikimo garantas. Taip pat tikriausiai dauguma sutiks, mums yra naudinga būti Europos sąjungos ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje erdvėje tol, kol ji netapo centralizuota federacija. Taip pat mes juk galime daryti įtaką šiai sąjungai, kad ji pasuktų Tautų Europos keliu, nes tai naudinga mūsų šalies interesams. Kaip nelabai sėkmingos sąjungos pavyzdys galėtų būti kai kurių mūsų politikų noras, kad Lietuva taptų Lenkijos provincija, jos vasale. Tuo metu, kai kaimyninė šalis nedraugiškai kišasi į mūsų vidaus reikalus, finansuodama separatistiškai ir nelojaliai nusiteikusias organizacijas ar atskirus politikus, šmeižia Lietuvą tarptautinėje arenoje, nurodinėja, kokiomis kalbomis turėtų būti rašomos mūsų piliečių pavardės asmens dokumentuose ir t .t., vis dar atsiranda veikėjų, kurie siūlo glaudžiau bendrauti su mūsų „strategine partnere“.
Aptarę Lietuvos priklausymą vienoms ar kitoms sąjungoms galime rasti laiko ir pasvajoti. Tuo labiau, kad šiais metais minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Ne, nerašysime apie drugelius ar romantiškas vakarones prie laužo ir nekalbėsime apie narsius mūsų savanorių ir partizanų žygius. Tiesiog pastrateguokime, kokia sąjunga Lietuvai būtų naudinga, jei ji dar nėra sukurta, gal verta pagalvoti apie jos sukūrimą? Viena iš tikrai strateginių sąjungų, apie kurią kasmet vis garsiau kalbama, yra vadinamosios LDK erdvės subūrimas. Tai būtų valstybių, kurios kažkada priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, aljansas, juk mus su ukrainiečiais ir baltarusiais sieja bendra istorija, kuri tęsėsi daug šimtmečių. Tai paliko gilų pėdsaką mūsų kultūroje, kalboje, mentalitete. Dar viena priežastis suburti tokią sąjungą būtų labai teigiamos visų tautų, priklausiusių LDK, emocijos, prisimenant bendrą istoriją. Ukrainiečių mokykliniuose vadovėliuose laikai, kai didžiąją Ukrainos dalį valdė LDK, vadinami „aksomine okupacija“, o baltarusiai apskritai savo tautos kilmę, istoriją ir raidą tiesiogiai sieja su Lietuvos didžiąja kunigaikštyste. Taigi, toks aljansas būtų visai natūralus ir greičiausiai nesukeltų didesnio pasipriešinimo jį sudarysiančių šalių visuomenėse, tik yra vienas „bet“ – dabartinė, jau daugiau kaip du dešimtmečius nesikeičianti Baltarusijos valdžia. Kol šią šalį valdo Aleksandras Lukašenka – apie jokius aljansus su demokratinėmis šalimis negali būti nei kalbos. Diktatūra ir demokratija – tai nesutampančios valdymo formos ir jos negali draugauti ir būti vienoje sąjungoje. Todėl šios sąjungos įsikūrimas nusikelia, tačiau apie tai kalbėti galima ir net reikia, kad sugriuvus Lukašenkos diktatūrai galėtume drąsiai pradėti steigti šį tarptautinį aljansą.
O kol apie Baltokarpatijos projektą galime tik svajoti, turime galimybę inicijuoti lokaliai mažesnį, bet ne mažiau ambicingą, Baltijos šalių konfederaciją. Tuo labiau kad pamatai tam pastatyti jau senokai. Lygiai prieš šimtą metų Lietuva, Latvija ir Estija atgavo nepriklausomybę, nuo tada pradėjo vystytis trijų Baltijos šalių vienybės idėja. Būta net ir realių bendrų, suderintų veiksmų. Pavyzdžiui – kova su bermontininkais, kurie buvo įveikti visų trijų valstybių bendromis ir koordinuotomis pastangomis. Tiesa, nereikia užmiršti, kad ta vienybės idėja nebuvo vienintelė, tarpukario trijų Baltijos valstybių pastangos vienytis buvo pavadintos Baltijos Antante, kitaip dar vadinama „mažąja“ Baltijos Antante, nes egzistavo ir vadinama „didžioji“ Baltijos Antantė, į kurią be Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo įtraukiamos ir kaimynės – Suomija bei Lenkija. Ir jei Suomija, kuri nepriklausomybę atgavo kartu su kitomis trimis Baltijos valstybėmis, nors kultūriškai ir istoriškai buvo labiau susijusi su Skandinavijos valstybėmis, dar galėjo be problemų būti įtraukta į naują geopolitinį darinį, tai Lenkija tam visai netiko visomis prasmėmis.
Lenkija tapo pleištu visai besiformuojančiai valstybių koalicijai, nes ji be jokių diskusijų norėjo tapti dominuojančia aljanso šalimi, kurioje galėtų atlikti vadovaujantį vaidmenį, kitas šalis paversdama klusniomis vasalėmis, priklausomomis nuo siuzereno malonės. Taip pat nereikia užmiršti, kad Lenkija, būdama šalimi agresore, buvo karine jėga atplėšusi nemažą dalį Lietuvos žemių ir net nemanė jų grąžinti, todėl realiai beveik dvi dešimtis tarpukario metų tarp Lietuvos ir Lenkijos vyko karas. Šį karą greičiau galima būtų pavadinti šaltuoju karu, nes aktyvūs karo veiksmai vyko tik pirmuosius porą metų, o vėliau buvo apsiribojama diplomatinių santykių nepalaikymu ir skambiais, kartais grasinamojo pobūdžio pareiškimais ir incidentais demarkacinės linijos pasienyje. Todėl mums tikrai turėtų būti aišku, kodėl lietuvių delegacija blokavo bet kokias mintis apie „didžiąją“ Baltijos Antantę, kol Lenkija negrąžins Vilniaus ir kitų ciniškai ir brutaliai užgrobtų lietuvių etninių žemių.
Dėl visokių trukdymų ir nesusikalbėjimų Baltijos Antantės sutartis buvo pasirašyta tik likus penkeriems metams iki nepriklausomybės netekties, 1934 metų rugsėjo 12 dieną, Ženevoje. Per tuos keletą metų buvo surengta 11 tarptautinio lygio susitikimų, konferencijų, tačiau sovietų okupacija šį bendradarbiavimo procesą užgniaužė – Latvijos „liaudies“ vyriausybė denonsavo susitarimą 1940 metų liepos 1-ąją, o Lietuvos ir Estijos kolaborantai viena diena vėliau. Vėliau sekė penki alinantys okupacijos dešimtmečiai, per kuriuos imperialistai iš Maskvos nuolatos suokė apie „lygias“ ir „laisvas“ sovietines respublikas, tačiau visas bendravimas ir bendradarbiavimas tarp sąjunginių respublikų vyko tik per Maskvą ir jokia saviveikla šiuose klausimuose toleruojama nebuvo. Ir nors sovietų propagandistai mėgo girtis, kad Baltijos šalys – SSRS „vitrina“ ir žmonių pragyvenimo lygis jose buvo daug aukštesnis nei visoje likusioje imperijoje, gal tik išskyrus Maskvą ir tuometinį Leningradą, tačiau jau 1988 metais būtent Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėjo labiausiai eižėti ir trūkinėti sovietinės galios ir ideologijos įšalo ledas.
Mūsų trys Baltijos sesės tiesiog lenktyniavo, kurti pirma peržengs sovietinius tabu, Estija paskelbė suvereniteto deklaraciją, Lietuva susigrąžino tarpukario himną ir vėliavą, nuo jų neatsiliko ir Latvija. Tuo metu trys Baltijos šalys buvo kartu, jos buvo vieningos, faktiškai nei vienas didesnis mitingas ar eitynės neapsieidavo be visų trijų tautų vėliavų, nesvarbu, kurioje iš šalių tai vykdavo. Tačiau po keleto metų vienybė prigeso, idealizmą ir romantizmą išstūmė kova už išlikimą laukinio kapitalizmo sąlygomis. Baltijos šalys apsitvėrė sienomis ir muitinėmis, kai kur sugriovė šimtmečius stovėjusius tiltelius ir suarė kelius, kaimynai, kurie buvo įpratę kartu švęsti, vieni pas kitus eiti į šokius ar talkas, dabar privalėjo važiuoti į pasienio punktą, kuris galėjo būti ir už keliasdešimt kilometrų, nes kitaip rizikavo būti nubausti už nelegalų sienos kirtimą. Dar vėliau sekė ekonominiai nesutarimai, vadinamieji „kiaulių karai“, kuriuose, kaip bebūtų keista, be politikų ir verslininkų figūravo ir tikros kiaulės. O jei dar prisimintume, kad beveik tris dešimtmečius Lietuva ir Latvija negali pasirašyti jūros sienos sutarties, nes ten, jūros dugne, be keleto žuvelių ir įvairių laivų nuolaužų, gali būti (!) ir naftos.
Kas nors gali paprieštarauti straipsnio autoriui, kad šis kalba apie seniai praėjusius laikus, juk dabar sienų nebėra, susisiekimas tarp Baltijos šalių sostinių yra greitas ir puikus, visas šalis sieja viena valiuta, net keletą išartų pasienio keliukų už ES fondų pinigus vietinės savivaldybės išasfaltavo ir sutvarkė, kai kur net lieptelį atstatė, kad kaimynams per sieną bendrauti patogiau būtų. Taip, tai tiesa, tačiau ar mes susimąstome, kodėl taip įvyko? Ar čia mūsų tautos ir valstybės sugalvojo? Ne, tiesiog taip buvo nuspręsta Briuselio politiniuose labirintuose, Europos sąjunga įsakė ir mes sugriovėme sienas, suvienodinom valiutas, atstatėm suartus keliukus. Jei dar įsakys pasirašyti jūros sienos sutartį – greičiausiai pasirašysim, mūsų valdžia įpratus vykdyti nurodymus iš svetur. O retransliuoti Lietuvoje latviškus ir estiškus TV kanalus Briuselio ponai neliepė, todėl mes ir nematom kaimynų, ir latviai nemato lietuviškų, ir estai, o latviai nemato estų ir šie latvių televizijų. Bet mes matom lenkų, baltarusių, ukrainiečių, o jau rusiškų kanalų iš viso be skaičiaus. Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti daugybę.
Siūlyčiau pagalvoti, pasvarstyti, pasvajoti apie tikrą vienybę, apie bendradarbiavimą ne tik popieriuje ir ne tik tada, kai ponai iš svetur liepia, bet apie realią vienybę tarp Baltijos sesių. Tam turime ir gyvą pavyzdį – Beniliuksą. Beniliuksas – tai trys vidurio Europos šalys: Belgija, Nyderlandai ir Liuksenburgas, kurios yra sudariusios ekonominę sąjungą, tačiau realybėje yra susijusios ne tik ekonominiais, bet ir politiniais, teisiniais, kultūriniais saitais. Beniliukso sąjunga atsirado ankščiau nei Europos sąjunga ir net ankščiau nei Europos anglių ir plieno sąjunga, kuri buvo ES pirminė užuomazga. Taigi, šios šalys nelaukė, kol ateis „dideli dėdės“ ir jas prievartiniu būdu suvienys. Tačiau visa ši sąjunga yra ir Europos sąjungos dalis, o tai reiškia, kad „sąjunga sąjungoje“ nėra kas nors naujo ir neįmanomo.
Ar galima lyginti Baltijos šalių regioną su Beniliukso šalimis pagal demografines ir geografines charakteristikas? Atsakymas gali pasirodyti visai įdomus. Beniliukso regione gyvena daugiau nei 27 milijonai gyventojų, jei Baltijos šalys susivienytų į glaudesnį darinį, jame gyventų tik šiek tiek daugiau nei 6 milijonai žmonių. Kaip matome, tai reiškia, kad Baltijos aljansas gyventojų skaičiumi Beniliuksui nusileistų daugiau nei trigubai. Pažvelkime į regionų ploto skirtumą ir pamatysime, kad čia situacija beveik atvirkščia: Beniliukso šalys užima tik šiek tiek mažiau nei 75 tūkstančius kvadratinių kilometrų, o Baltijos šalys net 175 tūkstančius. Kokias išvadas galima daryti? Tikriausiai tokias, kad pakėlus pragyvenimo lygį ir vykdant planingą ir tikslingą demografinę politiką mūsų šalys gali padidinti savo gyventojų skaičių daugiau nei 10 kartų, nepakenkdami žmonių gyvenimo kokybei. Kitaip tariant, galime augti ir nematyti vargo, tereikia pažaboti korupciją, sutvarkyti valstybių finansus ir visokeriopai remti vaikus auginančias šeimas. Aišku, jei nenorime labai nuliūsti, BVP geriau nelyginkime, nes ten irgi skaičiai skiriasi daugiau nei 10 kartų ir tikrai ne Baltijos šalių naudai.
Taigi, nors kol kas apie Beniliukso BVP mes tegalime pasvajoti, bet vienytis į glaudesnį aljansą su savo kaimynėmis tikrai niekas netrukdo. Juk kartu galėtume būti daug stipresni ir saugesni gynybos prasme (bendros karinės pajėgos su bendrais koordinuojamais ginkluotės pirkimais), galėtume būti saugesni ekonomine prasme (bendri dujų, naftos ir kitų energetinių resursų pirkimai), o taip pat būtume daug turtingesni, jei ekonominius, kultūrinius, teisėsauginius, mokslinius ir pilietinius projektus vystytume ne atskirai, o kartu. Tačiau visada kas nors turi padėti pamatą, inicijuoti tokį projektą. Gal tai galėtų būti Lietuva? Šimtmečio proga suremdama pečius su Baltijos kaimynėmis per keletą dešimtmečių prisitraukę Baltarusiją ir Ukrainą galėtume turėti tvirtą ir vieningą, senąsias istorines tradicijas puoselėjančią Lietuvos didžiosios kunigaikštystės šiuolaikinį variantą. Jei tai gali daryti Vokietija su Prancūzija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija, kodėl negalime mes? Mes netgi turime vieną labai svarbų privalumą – neturime imperialistinio šovinizmo dvasios, kuri kartas nuo karto prasiveržia didžiosiose tautose. Todėl gal, šimtmečio proga giedodami Vinco Kudirkos Tautinės giesmės žodžius „vienybė težydi“, įdėkime į juos ir platesnę geopolitinę prasmę.