Julius Sabatauskas. Bedantis draudimas paspirtukams – pasityčiojimas: kodėl valdžia nesirūpina žmonių saugumu?

Nuo šių metų pradžios įsigaliojo privalomasis civilinis draudimas galingesniems elektriniams paspirtukams. Nors siekį kurti daugiau saugumo keliuose norėtųsi pasveikinti, tačiau to padaryti neišeina, mat ši Seime atsiradusi iniciatyva – labiau „dėl akių“, o ne dėl žmonių saugumo. Tam, kad ši iniciatyva iš tikrųjų pasiektų savo tikslą, reikia daugybės pataisymų. Antraip naujos taisyklės liks teisinėmis šiukšlėmis, kurios nepridės jokio saugumo ar tvarkos elektrinių paspirtukų eisme.

Pagal dabartinį, galimai draudimo bendrovių rengtą ir Finansų ministerijos Seimui pateiktą ir priimtą įstatymą, į Lietuvos teisinę sistemą nepaprasta skuba buvo perkelta dar 2021 metais Europos Parlamente priimtos direktyvos nuostata, reikalaujanti įvesti prievolę drausti visas elektrines transporto priemones, kurios gali išvystyti didesnį greitį nei 25 km/val. Jeigu, pavyzdžiui, elektrinis paspirtukas sveria daugiau nei 25 kilogramus, tai jis turėtų būti apdraustas ir tais atvejais, kai jo greitis yra 15 ar daugiau kilometrų per valandą.

Mikromobilumo priemonių pažanga pastaraisiais metais milžiniška – šių transporto priemonių vairuotojų kiekiai auga kartais. Nieko nuostabaus, kad esant tokiam augimui, problemų daugėja, todėl nuo 2021-ųjų Europos šalys priėmė daugybę papildomų reikalavimų, didinančių eismo ir pačių mikromobilumo priemonių vairuotojų saugumą. Priemonės įvairios – nuo greičio ribojimų, draudimo terorizuoti pėsčiuosius šaligatviuose iki visiško paspirtukų ir panašių priemonių uždraudimo miestuose ar keliuose.

Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė į eismo saugumą šioje srityje žiūri visiškai atmestinai. Štai iš už eismo saugumą atsakingos Susisiekimo ministerijos buvo sulaukta neregėto ir nuožmaus pasipriešinimo, kai – nesulaukę iniciatyvos iš pačios ministerijos – siūlymus dėl aiškesnio reguliavimo ir didesnių reikalavimų elektrinių paspirtukų vairuotojams ėmėsi teikti Seimo nariai. Tuomet ministerijos pozicija buvo tokia: teisės aktuose reikia kuo mažiau reglamentavimo, kad niekas nevaržytų elektrinių paspirtukų ar su jais susijusių verslų.

Reikia pripažinti, kad lobistams ir Susisiekimo ministerijai pavyko – jie įtikino Seimą priimti kosmetinius pakeitimus, kurie jau įsigaliojo nuo šių metų pradžios, tačiau jokių pokyčių į elektrinių paspirtukų eismą, jų vairuotojų ir pėsčiųjų saugumą neįneš. Reikalavimai simboliniai, o jų kontrolė labiau teorijos, o ne realybės reikalas. Nes dešinioji Vyriausybė ir Seimo valdančioji koalicija nusprendė prioritetu laikyti verslo pelnus, o ne saugumą.

Dabar gi Seimas įtvirtino reikalavimą drausti galingus paspirtukus. Tačiau juk vadinamieji galingieji paspirtukai nėra esminė problema. Didžiąją dalį eismo saugumo problemų sau ir aplinkiniams kelia ne jie, o silpnais laikomi elektriniai paspirtukai, kurie ir sudaro didžiąją dalį pardavimų prekybos centruose ir yra nuomojami dalijimosi paslaugų platformų. Taigi teorinis reikalavimas apdrausti paspirtukus, kuris iš esmės teoriškai gali būti naudingas tik draudimo rinkai ir patiems besidraudžiantiesiems, palies tik labai nežymią dalį šių transporto priemonių ir neturės jokios žymesnės įtakos eismo saugumui.

Net jeigu Vyriausybė pasiūlytų drausti visas mikromobilumo priemones, neatsižvelgiant į galią, greitį ar svorį, toks sprendimas vis tiek nieko nekeistų, o šio reikalavimo sukontroliuoti nebūtų įmanoma. Reikalas tas, kad nėra prievolės registruoti šių priemonių. Taip, teoriškai galingi paspirtukai turėtų būti registruojami, tačiau realybėje to niekas nedaro. Tad, jei paklaustumėt „Regitros“ , kiek galingų paspirtukų šiandien yra eisme, ji tikro atsakymo neturėtų.

Be abejo, galima bandyti apgaudinėti save, galima bandyti apgauti žmones aiškinant, kad policija turės užduotį ir pasirūpins, jog eisme galėtų dalyvauti tik registruotos mikromobilumo priemonės. Tačiau visi suprantame, kad realybėje tai neveiks. Pareigūnų tragiškai trūksta – kai kuriuose miestuose trūksta net šimtų pareigūnų. Pareigūnai laksto reaguodami į vadinamuosius A ir B kategorijos įvykius, keliančius grėsmę gyvybei, sveikatai, o į C kategorijos įvykius atvyksta tik po valandos ar dar daugiau.

Tad kyla pagrįstas klausimas, kaip Finansų, Susisiekimo ir Vidaus reikalų ministerijų klerkai, kurie turi rūpintis saugumu, o iš esmės užsiima tik vertimais, įsivaizduoja privalomojo civilinio draudimo užtikrinimą realybėje? Negi jie nuoširdžiai tiki, kad net patruliuoti laiko neturintys pareigūnai štai dabar stabdys kiekvieną pamatytą paspirtuką ir reikalaus įsigijimo ar registracijos dokumentų? O jeigu žmogus jų neturės, kas bus tada? Žmogus bus vežamas atlikti paspirtuko ekpertizės, kad būtų nustatyta jo galia? O tada, jeigu bus nustatytas pažeidimas, pareigūnai rašys administracinį nurodymą dėl kelių dešimčių eurų? Viso to tikrai nebus ir kiekvienas iš mūsų tai puikiai supranta.

Daugiau nei akivaizdu, kad pradedama yra ne nuo to galo. Visiškai nėra jokio reikalo įvesti tokį reikalavimą, kurio įgyvendinimo niekas negalės užtikrinti. O jeigu yra siūlymas, valstybė turi pasirūpinti ir tuo, kad tas siūlymas būtų iš tiesų įgyvendintas ir neliktų tiesiog teisine šiukšle.

Reikalavimas visų elektrinių paspirtukų ir kitų mikromobilumo priemonių registracijai turėjo būti įvestas jau gerokai anksčiau. Visos šios priemonės turėtų būti privalomai registruojamos, nepriklausomai nei nuo jų galios, nei kokia apimtimi bus taikomi civilinio draudimo ar kiti reikalavimai. Tai būtina kuo greičiau padaryti dėl didesnio saugumo, tinkamo eismo kontrolės užtikrinimo ir žalų reguliavimo.

Visi elektriniai paspirtukai turi būti ne tik registruojami bet ir tinkamai žymimi – numeriais ar specialiais lipdukais, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti tiek pačią mikromobilumo priemonę, tiek jos valdytoją.

Imkime paprastą situaciją. Net ir su vadinamuoju silpnu elektriniu paspirtuku vairuotojas gali išvystyti 20–25 km per valandą greitį. Tokiu greičiu judėdamas ir užkliudęs pėsčiąjį, jis neabejotinai padarys didelę žalą. Tačiau, nesant jokių identifikacinių ženklų, jis tokiu pat greičiu gali pasišalinti iš įvykio vietos ir už savo žalą nebeatsakyti. Tas pats nutiktų, jeigu avariją ar Kelių eismo taisyklių pažeidimą sukėlęs vairuotojas būtų nufilmuotas ar nufotografuotas – jokių galimybių, išskyrus sėkmę, jo identifikuoti nėra.

Kai siūlėme neleisti elektriniams paspirtukams važinėti šaligatviais tarp pėsčiųjų, oponentai iš dešinės su p. Andriumi Bagdonu priešakyje aiškino, kad absoliutus draudimas nėra reikalingas, nes nustačius greitį, policija turi ar galės turėti technines priemones greičio kontrolei. Šis argumentas įtikino ne vieną, tačiau, turint omenyje, kad laikai, kai policija stovėjo su radarais ir stabdydavo pažeidėjus lazdelės mostu, jau seniai praėję, visiškai nėra aišku, kaip policijos pareigūnai galės nustatyti kepurę, kaukę ar net šalmą dėvintį neregistruotos transporto priemonės be identifikacinių numerių vairuotoją ar savininką.

Nenustačius prievolės registruoti visus elektrinius paspirtukus ir kitas mikromobilumo priemones, veiktų tik absoliutūs draudimai. O tai reiškia, kad greičio ribojimas, pavyzdžiui, šaligatviuose, privalomasis draudimas ir panašūs reikalavimai praranda visą savo prasmę. Jeigu nėra reikalavimo registruoti šių priemonių, jokie kiti reikalavimai paprasčiausiai neveiks.

Tad Vyriausybė turėtų ne imituoti darbą, ne bukai perkėlinėti direktyvų nuostatas, po tuo slėpdama draudimo įmonių siekį daugiau uždirbti iš privalomojo draudimo, o pagaliau imtis realių vairuotojų saugumą didinančių eismo ir mikromobilumo priemonių įvedimo. Viena jų – visuotinė mikromobilumo priemonių registracija, po kurios turėtų sekti ir kiti efektyvūs žingsniai. Svarbu nepamiršti, kad ankstesnius bandymus sureguliuoti šią sritį sužlugdė ne kas kitas, o būtent dabartinės Vyriausybės Susisiekimo ministerija, kurios tarnautojai turi nepaprastai dideles simpatijas elektriniams paspirtukams bei jų dalijimosi platformomis.