Julius Sabatauskas. Dauguma darbe patiria stresą – prie to prisidėjo ir valdančiųjų sprendimai

Naujausios visuomenės apklausos atskleidė, kad stresą ir nerimą darbe patiria 79 procentai Lietuvos gyventojų. Tokios tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos tendencijos rodo prastėjančius darbo santykius tiek privačiose Lietuvos įmonėse, tiek valstybės įstaigose ar su jomis susijusiose įmonėse. Apie tai liudija ir vienų, ir kitų darbuotojai.

Dabartinių valdančiųjų rankomis įvykdyta Valstybės tarnybos reforma, kaip ir buvo prognozuota, valstybės įstaigose visos vadžias atidavė į vadovų rankas. Dabar darbuotojai skundžiasi, kad patiria viršininkų galios demonstravimo pasekmes – kai darbuotojai vertinami pagal vadovų nusiteikimą – „patinka-nepatinka“. Pagal tokius vertinimus jiems mokami atlyginimai. Pagal „patinka-nepatinka“ principą vieni išstumiami iš darbo vietų, kiti priimami. Šiuo metu net konkursai priimant į darbą tapo nebe centralizuoti, o darbuotojai dažnai priimami ne pagal turimas kompetencijas, o pagal tą patį patikimo ir įtikimo vadovui principą.

Nors Lietuvoje vis dar tęsiasi laikmetis, kai darbuotojų beveik visur trūksta, deja, ypač valstybės sektoriuje jie vis tiek jaučiasi nevertinami, neretai – nuvertinami arba patiria spaudimą ir nuolatinį netinkamą elgesį. Darbuotojų trūkumas verslo sektoriuje šiuo metu veikia darbuotojų naudai – konkuruodamos dėl specialistų įmonės kelia atlyginimus, gerina darbo sąlygas, trumpina darbo savaitę. Tuo tarpu valstybės sektoriuje – atvirkščiai. Tiems, kurie dirba, tenka ir jų ir trūkstamų darbuotojų, darbo krūviai, o algos dažniausiai lieka tokios pačios arba už dvigubą darbo krūvį pridedamas 10 ar 20 procentų atlyginimo priedas. Paprastai tokie atlygiai darbuotojams nekompensuoja aukojamos sveikatos ir laiko. Tai ir atsispindi apklausose, kuriose Lietuvos gyventojai tiesiog masiškai skundžiasi stresu darbovietėse. Žmonės sako, kad nuo nepakeliamų krūvių ar vadovų persekiojimo yra priversti palikti darbus biudžetiniame sektoriuje. Mokytojai eina dirbti korepetitoriais, pareigūnai – į apsaugos bendroves, medikai – į privačias gydymo įstaigas.

Girdime, kad šimtais trūksta mokytojų, gydytojų, pareigūnų. Kai kurios savivaldybės imasi viliotinių, kad priviliotų vienus ar kitus darbuotojus. Jau keliuose rajonuose žadamos ne vieno tūkstančio eurų išmokos, kad pareigūnai atvyktų dirbti, pavyzdžiui, vietos policijoje. Arba savivaldybės siūlo mokėti korepetitoriams, kad būtų, kas moko moksleivius vieno ar kito dalyko. Tai rodo, kad iš valstybės biudžeto išlaikomas sektorius žlunga.

Taip, darbuotojus reikia vertinti. Ir atlyginti už darbą – taip pat, bet vienkartinės išmokos yra bandymas lopyti didžiausias rajonų darbuotojų trūkumo skyles. Tuo tarpu žmonių trūkumas kitose vietose žada dar didesnes sistemines problemas.

Išleidžiami pinigai korepetitoriams reiškia, kad neinama švietimo sistemos stiprinimo keliu ir ta sistema pasmerkta griūti. Vienkartinės išmokos pareigūnams reiškia, kad darbuotojus stengiamasi privilioti, o paskui jie priversti dirbti tomis sąlygomis, kurios neskatina jaunų žmonių rinktis vieną ar kitą profesiją, netenkina jau ir nuo anksčiau dirbančių.

Sakykime, policininkų kažkurios savivaldybės prisivilios išmokomis, bet kitose vietose tų policininkų truks dar labiau, jų darbo sąlygos ir toliau liks netenkinančios pareigūnų, kitų rajonų gyventojų nebeliks kam saugoti, ginti ar padėti.

Yra dar rizikingesnių vietų – šimtais trūksta ne tik policininkų, bet ir pareigūnų kitose tarnybose, pavyzdžiui, kalėjimuose. Ir čia atskiras kalėjimas nepaskelbs akcijos – mokėti premijas atvykstantiems pareigūnams, ir neatvyks dešimtys naujų darbuotojų. Jeigu policininkams žadamos ne tik išmokos, bet garsiai atidarinėjami ir nauji komisariatai, tai nauji kalėjimai buvo labai garsiai pažadėti tik šių valdančiųjų kadencijos pradžioje, o tuo tarpu kalėjimų darbuotojai kartu su visais nuteistaisiais kaip buvo praeito ir užpraeito amžiaus patalpose, taip ir liko. Apie kokį visuomenės saugumą ir nuteistųjų grąžinimą į visuomenę galime kalbėti, kai iš tokių darboviečių masiškai traukiasi darbuotojai.

Šių valdančiųjų reformos, kalbančios apie optimizavimą ir efektyvinimą pasižymėjo labiausiai tuo, kad reformuojamas sritis šimtais paliko darbuotojai. Arba neapsikentę stumdymo iš kairės į dešinę, arba tiesiog pasinaudoję reformų metu mokamomis kompensacijomis išėjo į patikimesnes sritis ir darbo vietas. Daugybė pareigūnų pasitraukė į pensiją, nors galėjo ir turėjo galimybes toliau dirbti, bet daugelis jų pasakoja apie valstybės įstaigose įsigalėjusį vadovų galių demonstravimą, nuo viršininko malonės priklausantį darbo užmokestį ir kitas sąlygas, kurių žmonės daugiau kęsti nebenori.

Darbo vietose patiriamas spaudimas ir stresas – tai ne vien darbuotojų sveikatos žalojimas, bet ir iš valstybės biudžeto išlaikomo sektoriaus griūtis. Jos apraiškas jau akivaizdžiai visi matome laukdami neįmanomas eiles sveikatos įstaigose, samdydami korepetitorius vaikams arba mokėdami tūkstančius eurų iš mokesčių mokėtojų kišenės, kad bent koks nors policininkas atvyktų į rajoną.