Julius Sabatauskas. Elektriniai paspirtukai – saugumas ar pelnai?

Šį ketvirtadienį Seimas galutinai apsispręs dėl to, kaip atrodys elektrinių paspirtukų, o ir kitų mikrojudumo priemonių eismas šalyje. Nors ilgą laiką buvo kalbama apie kertines, eismo ir pėsčiųjų saugumą didinančias nuostatas, tačiau po kelių lobistų vizitų pas sprendimus priimančius žmones viskas ėmė verstis aukštyn kojomis ir, panašu, gali nutikti taip, kad dabar tvyrantis chaosas niekur nedings, priešingai – jis gali tapti teisėtu.

Po daugybės valandų klausimų, diskusijų svarstymo stadijoje Seimas labai didele balsų dauguma nusprendė pritarti projektui, kuriame be mikrojudumo priemonių apibrėžimo ir minimalių saugumo reikalavimų būtų taikomas reikalavimas šių transporto priemonių vairuotojams keliuose dėvėti šalmus, o eismas šaligatviais būtų draudžiamas, išskyrus tuos atvejus, kuomet savivaldybės leistų mišrų pėsčiųjų, dviratininkų ir mikrojudumo priemonių judėjimą.

Toks reguliavimas nuo pat pradžių nepatiko verslui, kadangi su jo atsiradimu elektrinių paspirtukų, kitų mikrojudumo priemonių savininkams atsirastų ne tik teisės, bet ir pareigos bei atsakomybė. Elektrinius paspirtukus traktuojant ne kaip pramogą, o kaip transporto priemonę, savaime suprantama, kristų jos patrauklumas, o tai reikštų mažėjančius parduotuvių ir šių priemonių nuoma užsiimančio verslo pelnus.

Savaime suprantama, kad ši situacija verslui netiko ir jau kitą dieną po Seimo sprendimo prie Seimo narių kabinetų ėmė lūkuriuoti tokių įmonių atstovai, kurių tikslas labai paprastas – kuo mažiau reguliavimo, atsakomybės šioje srityje.

Nors lobistai konferencijose aiškina, kad „jų vienintelis ginklas – įtikinėjimas“, tačiau panašu, kad be įtikinėjimo jie turi ir kitų svertų, kurių vienas – manipuliacijos ir melas. Dalis suinteresuotų asmenų pateiktas manipuliacijas skleidžia dėl jiems patiems žinomų priežasčių, dalis – patiki jomis.

Štai vienas didžiausių melų yra tas, kad naujas reguliavimas paveiks dviratininkus. Tiek pradžioje, tiek ir dabar yra siekiama ne keisti dviratininkų eismo taisykles, o sureguliuoti teisinėje bazėje vis dar nesančių elektrinių paspirtukų ir kitų mikrojudumo priemonių eismą. Taigi, ateinantys pokyčiai niekaip nepaveiktų dviratininkų.

Pastaruoju metu yra gajus naratyvas, kad elektriniai paspirtukininkai bus išstumti į judriausias gatves, kuriose greičiai siekia 60 ir daugiau kilometrų per valandą, kur bus žalojami ir žus. Tai niekuo nepagrįstas visuomenės bauginimas.

Pirmiausia, svarbu pabrėžti, kad siūlytame reguliavime yra numatyta, kad įvertinusios iššūkius, savivaldybės galės leisti mišrų, pėsčiųjų, dviratininkų ir mikrojudumo priemonių eismą. Maža to, kai kurios gatvės tiesiog nėra skirtos tokiam eismui, o prie kitų jau yra infrastruktūra arba leidimai mišriam pėsčiųjų ir dviratininkų eismui.

Svarbu suprasti, kad gatvės yra skirtingos. Dalis jų yra A kategorijos arba tranzitinės gatvės, projektuojamos didesniems greičiams, o šalia jų dažnai nėra numatoma infrastruktūros nei pėstiesiems, nei mėgėjiškiems pasivažinėjimams dviračiais ar elektriniais paspirtukais. Vilniuje tokios gatvės būtų Vakarinis aplinkkelis ar Geležinio Vilko gatvės dalis.

Yra dar B kategorijos gatvės, kuriose leidžiamas greitis yra iki 60 kilometrų. Šiai kategorijai Vilniuje priskirtinos tokios gatvės kaip Ukmergės gatvė, Laisvės prospektas, Žalgirio, Žirmūnų gatvė ir kitos. Prie tokių gatvių, bent jau Vilniuje, jau yra sukurta tinkama infrastruktūra arba leidžiamas mišrus eismas šaligatviais.

C kategorijai priskiriamose gatvėse leidžiamas greitis yra iki 50 kilometrų. Vilniuje šiai kategorijai yra priskirtinos tokios gatvės kaip Konstitucijos prospektas, Justiniškių, Gelvonų ir daugelis kitų gatvių. Čia situacija labai panaši į tą, kokia yra ir su B kategorijos gatvėmis – prie daugelio jų jau yra sukurta infrastruktūra arba leidžiamas mišrus eismas.

Lieka tik paties mažiausio intensyvumo, privažiuojamosios D kategorijos gatvės, kuriose greitis svyruoja tarp 30 ir 40 kilometrų, o dalis jų apskritai yra įvažiavimai į daugiabučių namų kiemus.

Galima sakyti, kad štai, Vilnius tai Vilnius, o kaip kitur? O kitur viskas yra ganėtinai paprasta – be didmiesčių didesnėse savivaldybėse retai aptiksi B, ką jau kalbėti apie A kategorijos gatves. Čia įprastai būna vos viena kita C kategorijos gatvė, o vyrauja D kategorija su itin mažais transporto priemonių srautais.

Taigi, argumentas, kad savivaldybės dėl šio reikalavimo patirtų milžiniškų biudžeto išlaidų, yra prasimanymas, nebent jos laikosi tokios pozicijos, kokią transliuoja Vilniaus miesto savivaldybė, aiškinanti, kad ji nori leisti važinėti visur, todėl reikės žymėti viską. Kodėl? Juk visuomenės, ypač pėsčiųjų interesas yra ne toks.

Vis dėlto, vertinant tai, kad net anksčiau didelį palaikymą elektrinių paspirtukų uždraudimui šaligatviuose reiškę politikai vos ne per naktį persigalvojo, manytina, kad verslas, jo interesai ir pinigai ima viršų prieš visuomenės, o ypač pėsčiųjų interesą jiems skirtais šaligatviais vaikščioti saugiai, nebūti terorizuojamiems ir žalojamiems neatsakingų mikrojudumo priemonių vairuotojų. Ir čia visai nenustebčiau, kad po beveik pusantrų metų darbo, policijos, medikų perspėjimų nutiktų taip, kad galutinė įstatymo versija būtų pagal verslo norus: ne reguliuotų, o įteisintų taip verslui reikalingą chaosą mikrojudumo priemonių eisme.