Julius Sabatauskas. Nepasotinamas daugiabučių administratorių alkis

Namų administratorių piktnaudžiavimas – vis labiau ryškėjanti problema, kuri ne tik erzina, tačiau ir reikšmingai kertą per gyventojų biudžetus. Šie administratoriai, arba kalbant paprasčiau – įmonės, kurioms patikima namų priežiūra, ne tik piktnaudžiauja nustatydami paslaugų įkainius, spręsdami dėl darbų poreikio bei apimties, bet ir laiku bei tinkamai nevykdo tinkamos svarbiausių namo mazgų priežiūros. Toks galimai sąmoningas apsileidimas ne tik nuolat tuština gyventojų kišenes, bet ir gali virsti didžiulėmis avarijomis, už kurių likvidavimą ir įrenginių remontą didžiules sąskaitas turės apmokėti gyventojai.

Štai didmiesčiuose, kuriuose yra daugybė nerenovuotų namų, jų gyventojai moka net kelis kartus. Pirmiausia, nerenovuojant namų bei tinkamai neprižiūrint, netobulinant šilumos mazgų ar nediegiant modernesnių sistemų, gyventojai už šildymą gauna gerokai didesnes nei galėtų sąskaitas. Maža to, nekeičiant šilumos mazgų įrangos šiuolaikine, esamu laiku ir tinkamai neprižiūrėjus, jiems nuolat reikalingas smulkus remontas, kuris vieną dieną gali išvirsti ir į didelę avariją.

Taigi, esant tokiai situacijai, laimi šilumos tiekėjai, kuriems patiektas didesnis šilumos kiekis leidžia turėti ir geresnę pelno maržą, ir nuolat jau seniai atgyvenusias sistemas remontuojantys daugiabučių administratoriai, kurie savo pateikiamas sąskaitas eilinį kartą gali papildyti dar vienu atliktu darbu. Visi laimingi, išskyrus gyventojus, kurie apmoka tiek vienų, tiek ir kitų pateikiamas sąskaitas.

Tai tik vienas iš galimo daugiabučių administratorių piktnaudžiavimo pavyzdžių, o būdų ištraukti pinigų iš gyventojų yra gerokai daugiau. Vienas mėgstamiausių administratorių pasipinigavimų – vadinamieji būtinieji remonto darbai. Šie darbai atliekami be jų būtinybės pagrindimo ir gyventojų pritarimo, o sąskaitos už juos – milžiniškos. Darbai padaromi, sąskaitos pateikiamos, o jau tada, jei nesutinkate – galite bandyti laimės ieškoti teisiniu keliu, kuris reiškia ne vieno ir ne dviejų tūkstančių eurų investicijas samdant statinių ekspertus, teisininkus. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog senuose namuose nėra tiek daug gyventojų, kurie turi ir inžinerinių žinių, ir principingumo, ir dar ne vieną ir ne du atliekamus tūkstančius eurų, kuriuos galėtų skirti bylinėjimuisi. Tad net smarkiai piktnaudžiaujantiems daugiabučių administratoriams rizika „nusvilti“ yra minimali.

Tad ką gi galima padaryti, kad sustabdytume ar bent jau suvaldytume šį pasipelnymą? Vieno paprasto sprendimą čia nėra, todėl pokyčiai turėtų vykti trimis kryptimis.

Pirmiausia, deja, bet šiais laikais, ypač didmiesčiuose, vis labiau ima dominuoti individualizmas, kuris neabejotinai naudingas saviraiškoje ir savirealizacijoje, tačiau nėra geriausias draugas, kai siekiame apginti savo teises. Pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune galime matyti tendenciją, kai žmonės nenori burtis ir drauge spręsti jiems aktualių problemų – nekuria daugiabučių bendrijų, o ten, kur jos yra – dažniausiai viskas sukraunama ant vieno kito aktyvisto pečių ir sunkiai surenkami būtini kvorumai sprendžiant svarbius, gyvenimo kokybę ir išlaidas lemiančius namo klausimus.

Todėl gyventojai turi burtis į bendrijas, kurios pačios gali apsispręsti, kokius darbus gali vykdyti pačios, kuriems ir kokia apimtimi samdyti išorės įmones ir už kokią kainą tai daryti, prižiūrėti ir tikrinti atliekamų darbų kokybę. Svarbu, kad žmonės suprastų, kad geriausiai teises galima apginti tai darant solidariai, ne kažkas, o jie yra namo šeimininkai, kurie turi ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl jo priežiūros.

Ne mažiau svarbus ir savivaldybių, ypač didesniųjų, noras ir indėlis. Didesnės savivaldybės tikrai turi ir žinių, kompetencijų ir resursų steigti įmones, kurios dalyvautų rinkoje ir siūlytų ne į pelnus, bet pagrįstų išlaidų kompensavimą orientuotą kainodarą. Rinkoje atsiradus tokiems dalyviams, neabejotinai paaštrėtų konkurencija, o tai lemtų ne tik geresnę paslaugų kokybę, bet ir kainą gyventojams.

Ir tokių pavyzdžių netrūksta. Pavyzdžiui, Vilniuje gatvių, aplinkos priežiūrą vykdo savivaldybės įmonė „Grinda“ ir privatūs rangovai. „Grindai“ tenka sunkiausios užduotys, tačiau vykdant tinkamą kontrolę – atliekamų darbų kokybe lenkiami privatūs rangovai. Tas pats ir su „Vilniaus viešuoju transportu“, kuris vykdo keleivių pervežimo paslaugą miestiečiams drauge su privačiais vežėjais.

Galiausiai leidžiamoji ir vykdomoji valdžia turi su prideramu rimtumu peržiūrėti šią sritį. Deja, tai nėra labai paprastas procesas, nes norint išlaikyti ir namų priežiūrą, ir netrukdyti verslui, reikia daryti daugybę pokyčių ne viename labai skirtingas sritis reguliuojančiame teisės akte. Pavyzdžiui, reikia apsvarstyti ne tik tai, kas yra laikoma būtinaisiais darbais ir koks algoritmas turėtų būti taikomas prieš juos vykdant, bet ir kaip žmogus neprisiimdamas nepagrįstai didelių rizikų galėtų ginti galimai pažeistas savo teises arbitražuose arba teismuose.

Akivaizdu, kad piktnaudžiavimas namų administravimo paslaugų teikimo srityje seniai peržengęs tam tikras ribas. Tačiau pokyčiams reikia valios ir bendro darbo. Neabejoju, kad pokyčiai šioje srityje yra neišvengiami, tačiau norint juos paspartinti, būtinas ir labai didelis bendruomeniškumas bei įsijungimas ieškant geriausių sprendimų šioje srityje.