Julius Sabatauskas. Stringant Lietuvos ekonomikai valdantieji laikosi stručio politikos

Debesys Lietuvos ekonomikoje jau kaupėsi nuo praeito pavasario. Algų ir pensijų perkamąją galią pakertanti infliacija, smunkančios transporto, pramonės ir mažmeninės prekybos apimtys jau 2022 metų vasara rodė, kad laikas, kada oficiali statistika pradės fiksuoti bendrąjį ekonomikos nuosmukį, nesulaikomai artėja. Valdantieji visus 2022 metus bandė ignoruoti artėjančios recesijos ženklus ir Valstybės duomenų agentūros gegužės pradžioje paskelbtą žinią apie Lietuvoje prasidėjusią recesiją sutiko kaip nei lauktą, nei prognozuotą. Iš valdančiųjų reakcijos atrodo, kad faktas, jog 2023 metų pirmą ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko 3 procentais, nėra reikšmingas, kad ekonomistai, su didesniu nerimu kalbantys apie tai, kad pranešimas apie recesiją yra ne tik statistikų techninių diskusijų dalykas, o audros Lietuvos ekonomikoje pradžia, be reikalo trikdo valdančiųjų, besiruošiančių vasaros atostogoms, olimpinę ramybę.

Neketinu būti gąsdintoju ar ekonominės krizės burbulo pūtiku. Tik noriu pasisakyti dėl valdančiųjų stručio politikos pavojingumo. Nes sukišti galvas į smėlį grėsmės akivaizdoje, tai yra, vengti prognozuoti realią ekonomikos situaciją ir pripažinti rizikas šalies verslui ir gyventojams iš tikrųjų reiškia prisidėti prie ekonominio nuosmukio daromos žalos. Lietuvos ekonomikos nuosmukis yra didžiausias visoje Europos sąjungoje ir tai rodo, kad besikaupiančių problemų ignoravimas jau daro milžinišką žalą Lietuvai.

Ką gamybos apimties mažėjimas reiškia Lietuvos žmonėms? Jau dabar per nevisus metus Lietuvoje lyginant praeitų metų antrą ketvirtį su šių metų pirmuoju Lietuvoje nedarbas išaugo 46,8 proc. Tai reiškia, kad bedarbių skaičius per 9 praeitų metų mėnesius padidėjo 37 tūkstančiais. Vadinasi, naujų bedarbių skaičius prilygsta ir netgi viršija Marijampolės miesto dydžio visų gyventojų skaičių.

Šios konservatorių-liberalų valdžios politika „nieko negirdėti, nieko nematyti ir nieko nekalbėti apie žmonėms svarbius dalykus“ jau tęsiasi nuo jų kadencijos pradžios. Pradedant nesuvaldyta „Covid-19“ krize, kuri virto į visišką sveikatos apsaugos srities chaosą ir fiasko. Vėliau gyventojus ėmė šiurpinti valdžios neadekvati reakcija į rekordinę infliaciją. Kainų augimui perkopus per 20 procentų, vyriausybės atstovai viešai išstojo skelbdami Lietuvos ambicijas kosmose.

Tuo tarpu dėl nevaldomos infliacijos Lietuvos gyventojai skaudžiai ir kasdien juto, kad jų perkamoji galia smarkiai nusmuko – už tas pačias pajamas jie įstengdavo nusipirkti kur kas mažiau. Negana to, kainų augimas surijo žmonių santaupas bankuose ir pensijų fonduose. Per metus 20 procentų padidėjusios kainos reiškia, jog gyventojai prarado beveik 4 milijardus santaupų arba po 1500 eurų – kiekvienas žmogus.

Tiesa, Europoje didžiausia lietuviška infliacija nemenkai papildė šalies biudžetą, daugiausia – dėl su kainomis išaugusio pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Taigi valdantieji galbūt netgi turėjo interesą, kad rekordinė infliacija tęstųsi ir be pastangų iš vartotojų kišenių pildytų šalies biudžetą.

Žmonių akimis, tai jau buvo visiškas kosmosas. Atėję į savivaldos rinkimus jie paprasčiausiu būdu – balsuodami – parodė, ką galvoja apie tokią valdančiųjų „strutinę“ politiką. Rinkėjų nubausti valdantieji – gavę kur kas mažiau rinkėjų pasitikėjimo balsų ir taip pat atsakingų postų savivaldybėse – atrodytų, turėjo suprasti žinią, kurią jiems sako žmonės.

Bet nepanašu, kad jie išsižadėtų strategijos „nieko negirdžiu, nieko nematau, nieko nekalbu, kas svarbu žmonėms“. Pasirodo, kad net ir rinkėjų pasitikėjimo praradimas dar nebuvo neadekvačių valdančiųjų reakcijų į ekonomikos iššūkius pabaiga.

Kai jau tapo aišku, kad šalies BVP smunka, gyventojai praranda pinigus ir darbo vietas, Lietuvos įmonės ima striginėti arba atsargiau vertinti perspektyvas, valdantieji ištraukia naują triušį iš skrybėlės – mokesčių reformą.

Reforma reikalinga. Bet kiek ji adekvati tokios ekonominės situacijos fone – vėlgi atskiros temos klausimas. Kiek man žinoma, ekonominėms krizėms prasidėjus, mokesčius yra rekomenduojama mažinti, o ne didinti, kaip planuoja dabartiniai valdantieji. Tikiuosi, mokesčių reforma bus diskutuojama ir viešojoje erdvėje, kad valdantieji pasimokė iš 2008 metų gruodžio „naktinės“ mokesčių reformos pragaištingumo.

Gerai, kad valdantieji išlaiko ramų toną. Visi žino, kad krizės pirmiausia prasideda žmonių galvose. Bet nėra adekvatu, kai valdantieji apskritai nereaguoja į akivaizdžius infliacijos, o dabar jau ir nuosmukio, pasireiškiančio BVP smukimu bei nedarbo augimu, ženklus... Reikia pripažinti, kad Lietuvoje ekonomikos recesija egzistuoja ir ji gali užsitęsti. Lietuvai reikalingi ne užkeikimai, kad viskas yra gerai, o jei ir yra „krizelių“ tai tik dėl opozicijos veiksmų, o sprendimai, bent kiek galintys sušvelninti galutines pasekmes šalies ekonomikai ir gyventojams. Reikalingos adekvačios priemonės – ne papildomi, nauji mokesčiai, o skatinimo priemonės verslui, parama smulkiajam verslui, pagalba žmonėms, netenkantiems darbo, užimtumo programų peržiūrėjimas.

Siūlau valdžios stručiams kuo greičiau traukti galvas iš smėlio ir imtis realių prognozių, paskaičiuoti, ką reiškia trijų procentų BVP nuosmukis, ar jis negresia tuo, kad ne tik Marijampolės, bet ir Kauno ar Vilniaus miestų dydžio gyventojų skaičius gali likti bedarbiais. Siūlau šios Vyriausybės ministrams sugrįžti iš kosmoso ir sėsti prie sprendimų, galinčių užbėgti už akių ekonomikos grėsmėms.